Karjeros posūkis: iš šokėjos – į programuotoją
Karina Garifovaitė – profesionali šokėja, šokių trenerė ir Vilniaus „Ryto“ šokėjų komandos kapitonė, o kartu – jaunesnioji front-end (specialistas, atsakingas už svetainės išorinės dalies programavimą) programuotoja. Mokytis programuoti ji pradėjo prieš kelerius metus, o šiandien jau sėkmingai kyla IT srities karjeros laiptais.
Paklausta, kaip pavyksta suderinti dvi aistras – šokius ir programavimą, – pašnekovė šypteli: svarbiausia – motyvacija.
Permainas diktavo karantinas
– Kaip pristatytumėte savo veiklą?
– Pirmiausia esu programuotoja. Tai yra mano profesija ir ši veikla užima daugiausia laiko per parą. Baigusi darbą, užsidedu trenerės ir šokėjos kepurę ir jau tampu šokančia programuotoja (šypsosi).
– Kaip prasidėjo šokėjos kelias?
– Šokti pradėjau sąlyginai vėlai, tačiau dabar jau skaičiuoju apie 18 metų šioje srityje.
Pradėjau šokti Trakų meno mokykloje. Ją baigusi greitai įsisukau į įvairiausiu šokių stilius. Teko pašokti ir su ugnimi, ir show dance srityje. Tačiau labiausiai traukė krepšinio aikštelė. Būdama 17-os užsiregistravau į tuo metu dar Vilniaus „Lietuvos Ryto“ šokėjų komandos atranką ir laimėjau. Kol nevairavau automobilio, kelionė į treniruotes trukdavo beveik 2 valandas, bet niekas nesustabdydavo didelio noro šokti ir pasirodyti. Dabar jau 6-us metu esu šių nuostabių šokėjų vadovė ir labai džiaugiuosi matydama, kaip komanda kiekvienais metais auga ir tobulėja.
– Kaip šokėja tapo programuotoja?
– Negalvojau apie karjeros keitimą, kol į mūsų visų gyvenimus neįsisuko karantinas. Pirmąjį pavyko išgyventi nieko nekeičiant, tačiau paskelbus antrąjį pradėjo skambėti pokyčių varpai. Užsirašiau į specialistų, atsakingų už svetainės išorinės dalies programavimą, kursus, iškart į pradedančiųjų ir pažengusiųjų, todėl žinojau, kad lauks sudėtingi, iššūkių pilni metai.
– Kodėl būtent IT sritis?
– Ši sfera domino dar mokykloje. Tačiau tuo metu tai buvo kažkas, ką daro „tik berniukai“ arba tie, kurie daug žaidžia kompiuteriu. Nepriklausiau nė vienai kategorijai, todėl numojau ranka. Informatikos mokytojai taip pat ganėtinai kategoriškai skirstydavo grupes. Kad pradėčiau vėl galvoti apie IT sritį, esu dėkinga to meto aplinkos žmonėms, kurie padrąsino žengti šį žingsnį.
Atvėrė naujas galimybes
– Būtent kuo įtraukė programavimas?
– Programavimas mane žavi tuo, kad tai yra pasaulis, kurio gylį galiu tyrinėti be galo. Kiekviena problema atveria duris į naujas galimybes, o tai, ko dar nesuprantu, mane traukia labiausiai – norisi gilintis, mokytis ir atrasti vis naujus sprendimus. Tai amžinas naujų idėjų šaltinis, kuris nuolat skatina tobulėti ir ieškoti inovatyvių būdų problemoms spręsti.
– Ar dar gajus stereotipas, kad IT sritis labiau sekasi vyrams?
– Galiu pasidžiaugti, kad man yra tekę dirbti komandoje, kur didžiąją dalį sudarė vien moterys. Tai vis dar ganėtinai reta IT pasaulyje. Bet džiugu matyti, kad situacija eina tik geryn ir stereotipų vis mažėja. Prieš porą metų yra tekę sulaukti nevykusių juokelių, pristačius savo specialybę nepažįstamiems žmonėms, bet dabar jau taip nėra.
– Kokias perspektyvas suteikė IT sritis?
– Pirmiausia tai toli gražu neapsiriboja vien programavimu. Šioje srityje darbuojasi ir dizaineriai, testuotojai, produktų vadovai bei savininkai – tad nebūtina kasdien sėdėti prie kodo. Drąsiai galime sakyti, kad IT įmonėse darbuotojams sudaromos vienos geriausių sąlygų: daug investuojama į specialistų gerovę, jų mokymosi ir tobulėjimo galimybes. Ne kartą teko matyti, kaip patyrę programuotojai tampa komandų vadovais ar persikvalifikuoja į produktų valdymą ar atvirkščiai. Buvimas IT rinkoje suteikia daug daugiau lankstumo, nes specialistas, turintis tiek vadovavimo, tiek techninių žinių, tampa ypač vertingas.
Svarbiausia – nebijoti bandyti
– Kokie tolimesni planai?
– Turiu didelių tikslų savo profesiniame kelyje. Aiškiai matau, kuria kryptimi noriu augti, bet taip pat suprantu, kad tai pareikalaus dar ne vienų metų. Kol kas svarbiausia – savo žinių tobulinimas.
Vilniaus „Ryto“ šokėjų klube baigiu karjerą kaip šokėja. Dabar pagrindinis dėmesys – merginų treniravimui. Tai nėra lengvas sprendimas po tiek metų palikti aikštelę, bet būtinas norint augti šiek tiek kitaip. Galbūt kažkas to gali nematyti, tačiau suvaldyti daugiau nei trisdešimties merginų komandą nėra lengva. Tokia mano įgyta patirtis teigiamai atsiliepia kitose gyvenimo srityse.
– Ką patartumėte kitiems, nedrįstantiems keisti profesinį kelią?
– Svarbiausia – nebijoti bandyti. Nebijoti suklysti ir nebijoti būti kitokiam. Mes atrandame tikruosius dalykus per patirtis, per asmeninius potyrius, nes vien kitų pasakojimų nepakanka, kad susidarytume savo nuomonę. Nėra tiesaus ir lengvo kelio: įvairesnių galimybių atsiveria tiems, kurie nebijo rizikuoti ir siekti daugiau.
Elzė BRIDIKYTĖ
