Visur gerai, bet Lietuvoje – geriausia
Klaipėdietis Andrius Litvinas yra pasaulio žmogus, drąsiai keliaujantis po svečias šalis. Vyras pabuvojo beveik visuose žemynuose, o pastaruosius metus dirbo vaikų krepšinio treneriu Kinijoje. Po kelionių ir patirties svetur jis įsitikinęs, kad geriausia gyventi gimtojoje Lietuvoje. Savo gyvenimo laivą jis renkasi švartuoti Klaipėdoje.
– Kokias sritis Tau teko išbandyti?
– Baigęs studijas Klaipėdos universitete, kaip ir dauguma jaunuolių, norėjau būti ypatingas ir svarbus. Todėl rinkausi verslą. Tačiau, kai Europoje prasidėjo ekonominė krizė, išvykau tik su kuprine keliauti po pasaulį. Labai daug metų praleidau keliaudamas. Gyvenau Šiaurės Amerikoje, Meksikoje.
– Kaip pasirinkote būtent krepšinio trenerio kelią?
– Tuo metu, kai keliavau po Kiniją, gavau pasiūlymą išbandyti šią sporto sritį. Kinai žinojo mano šeimos istoriją – tėtis penkiskart yra iškovojęs Lietuvos bokso čempiono titulą, vėliau ėmėsi treniruoti kitus. Mama buvo dailės mokytoja.
Kinai manė, kad aš esu savo tėvų pratęsimas ir mano genai – tai sukaupta šeimos patirtis, kuri vertinga ir sporto srityje. Kai pradėjau dirbti, iškart supratau, kad darbą galiu atlikti daug geriau nei jie. Likimas taip suvedė, kad nuo pašaukimo nepabėgsi. Tai buvo pirmas darbas, kai jaučiausi laimingas. Man patiko rūpintis vaikų raida sporte. Tai lyg pedagoginė veikla, o pedagogams iš prigimties rūpi ugdymo procesas.
– Penkerius metus dirbote vaikų krepšinio treneriu Kinijoje. Kodėl būtent ši šalis?
– Taip sutapo, kad viena labiausiai išsivysčiusi šalis ekonomiškai turi labai mažai patirties krepšinio srityje. Iš pradžių dirbau tik su skirtingo amžiaus vaikais, vėliau užsiėmiau ir trenerių konsultacijomis. Iš jų dauguma yra buvę krepšininkai. Tai, kas mums savaime suprantama šioje srityje, jiems yra labai nauja.
– Kokie buvo tie penkeri metai? Kokią šalį, kultūrą pažinote?
– Dirbau skirtinguose Kinijos regionuose nuo šiaurės iki tropinio klimato pietų. Taip pat dirbau net ir vakarų musulmoniškoje Kinijos dalyje.
Tai buvo labai įdomi, mane, kaip trenerį, lavinanti patirtis. Vaikai, užaugę skirtinguose regionuose, turi skirtingus dominuojančius veido bruožus bei fiziologiją. Charakteriai ir sugebėjimai jų taip pat skirtingi. Smalsu buvo suprasti, kaip gyvenamoji aplinka padėjo tai suformuoti.
– Kuo skiriasi vaikų mokymas Kinijoje ir Lietuvoje?
– Lietuva turi gilią, ilgametę krepšinio istoriją. Todėl vaikas pas mus intuityviai greičiau supranta technikas. Taip pat šalies sukaupti genai yra labai stiprūs – aukšti, turintys gerą loginį mąstymą. Kinijoje darbas vyksta lėčiau.
– Tad ne pirmas kartas, kai teko gyventi ir dirbti svetur?
– Gyvenau ir dirbau Australijoje, Meksikoje, JAV, Japonijoje, Hong Konge bei, kaip ir kalbėjome, paskutinius penkerius metus Kinijoje.
– Kodėl nusprendėte grįžti į Klaipėdą?
– Labai pavargau atiduoti save svetimai civilizacijai. Kai keliavau, dirbau svetur, buvo labai smalsu – pamačiau, patyriau bei daug išmokau. Tačiau leisti šaknis, kurti šeimą ir dirbti mėgstama darbą noriu gimtojoje Klaipėdoje.
Elzė BRIDIKYTĖ
A. Litvino asmeninio archyvo nuotr.
