Reformos Mažosios Lietuvos mokykloje ir mes
Kalbant apie reformą šiandieninėje švietimo sistemoje, verta pavartyti Alberto Juškos knygą „Mažosios Lietuvos mokykla“ (Klaipėda, 2003 m.). Įdomu pastebėti, ką davė Vakarų Europai, o tuo pačiu ir Mažajai Lietuvai reformacija, šiemet pažyminti 500 metų jubiliejų.
1525 m. sušauktas naujosios pasaulietiškos Prūsijos hercogystės Landstagas priėmė naują krašto sutvarkymo įstatymą. Iš jo 80 straipsnių itin reikšmingi du: valdžios požiūris į vietos žmonių kalbas ir siekis formuoti raštingų žmonių sluoksnį naujojoje kunigaikštystėje. 1526 m. Landstago nutarimu oficialiai pripažinta išsimokslinimo vertė. Šalies švietimo sistemą pertvarkyti iš esmės imtasi trečiajame ketvirtajame XVI a. dešimtmečiuose, reformai vadovavo pats kunigaikštis Albrechtas. Vyriausybės pozicija buvo pagrįsta Martyno Liuterio suformuluotomis tezėmis, kur numatyta reikšminga mokyklos vieta, kalbama apie visų luomų, abiejų lyčių – vaikinų ir merginų – švietimą. Tiek M. Liuteris, tiek I. Bugenhaugenas reikalavo pradinėse mokyklose mokyti gimtąja kalba, aukštesniosiose – lotynų kalba. Mokymo turinys turėjo keistis. Liuteris kritikavo scholastinį mokymo būdą, 1526 m. pamoksle „Pedagoginio darbo menkystė“ mokytojo darbą lygina su Ezopo pasakėčios asilu, varganą maistą užsidirbančiu nešulių tampymu. Vaikai mokyklose turi mokytis linksmai, žaisdami, o ne rykštės ir baimės genami.
Kunigaikštis Albrechtas, rengdamas švietimo reformą, buvo apdairus. Jis kreipėsi į daugelį savo krašto intelektualų, prašydamas pateikti siūlymų, programų vertinimų. Tiubingeno universiteto profesorius Johannas Camerarijus (1500–1574) siūlė reformą pradėti nuo elementariosios mokyklos plėtojimo. Kunigaikštis ėmėsi kurti platesnę švietimo sistemą. Elementariosios mokyklos privalėjo būti organizuotos prie visų bažnyčių, aukštesniosios – miestuose, universitetas – svarbiausiame kunigaikštystės kultūros centre. Klaipėdoje mokykla atidaryta apie 1540 m., Viešvilėjė – apie 1549 m., Vilkyškiuose – apie 1561 m., 1564 m. – Jurbarke. Iki 1568 metų Mažojoje Lietuvoje veikė apie 20 parapinių mokyklų, kuriose vaikai mokyti lietuvių kalba. O XVI a. pabaigoje jau veikė per 50 parapinių mokyklų. Tačiau šiose mokyklose mokėsi ne visi vaikai.
Po tėvo mirties, tuoj po karūnavimo Frydrichas Vilhelmas I panoro pats tiesiogiai susipažinti su realia krašto padėtimi. Mažojoje Lietuvoje lankėsi 1714 m., apžiūrėjo bažnyčias, mokyklas, išklausė vietos žmonių skundus. Teigiama, kad per nelabai ilgą savo valdymo laikotarpį karalius Mažąją Lietuvą aplankė vienuolika kartų. Po vieno apsilankymo pareiškęs: „Žmonių duona čia skani, mielai ją valgęs. Trobelės tinkamos ir jaukios. Visur ant stalų dubenys su mėsa ir lašiniais. Ir žmonės atrodo suriebėję.“ Tačiau švietimo sistema nebuvo patenkintas.
Iškilo reikalas įvesti visuotinį privalomąjį mokymą visoje Prūsijos karalystėje. Dokumentas paskelbtas 1736 m. rugpjūčio 1 dieną. Jį sudarė 19 paragrafų, kur išdėstyti švietimo sistemos tvarkymo pagrindai (mokyklų statyba, mokytojų išlaikymas, baudos už mokyklos nelankymą ir kt.). Privalomo mokymo įstatymo paskelbimo data – 1736 m. – viena anksčiausių Europoje. Mokyklų statyba numatyta finansuoti iš gyventojų surinktų pinigų ir iš bažnyčių kasų. Statyba šiek tiek užsitęsė. 1736–1741 m. Mažojoje Lietuvoje pastatytos 283 naujos mokyklos, iš jų Klaipėdos apskrityje – 44. 1737–1739 metų laikotarpiu atidarytos Agluonėnų, Dieglių, Dituvos, Gelžinių, Kairių, Karvaičių, Lankupių, Sakutėlių, Svencelės mokyklos, tai yra prieš 280 metų.
1845 m. paskelbti nauji Prūsijos Liaudies mokyklos įstatai. Vaikai turi mokytis iki 14 metų. Dar 1822 m. Tilžės miesto Mokyklų valdyba parengė naują liaudies mokyklų planą. Jame nurodyti 9 mokomieji dalykai. Absoliuti dauguma Mažojoje Lietuvoje atidarytų mokyklų buvo lietuviškos. Kai kuriose kartu mokėsi lietuvininkų ir vokiečių ar mozūrų vaikai. Darbas tokiose mokyklose buvo diferencijuotas.
Įdomu, kad Frydrichas Vilhelmas I specialiu potvarkiu Karaliaučiaus universiteto senatui nurodė 1718 m. įsteigti lietuvių kalbos seminarą. 1723 m. lietuvių kalbos mokėsi 40 studentų. Vėliau jų tai sumažėdavo, tai vėl padaugėdavo. Seminaras gyvavo net iki 1941 metų.
Tačiau 1873 m. liepos 24 dienos Prūsijos vyriausiojo prezidiumo nutarimas nurodė visus vaikus mokyti tik valstybine vokiečių kalba (išskyrus tikybos pamokas žemesnėse klasėse), net per pertraukas mokiniams buvo draudžiama kalbėti lietuviškai. Prasidėjo kova už lietuvių kalbos teises. Iš pradžių į valdžią kreipėsi atskirų kaimų gyventojai. 1878 m. lietuvininkų delegacija lankėsi Berlyne, pateko pas Vilhelmą I, šis išklausė, pasiklausė lietuviškų dainų, tačiau padėti niekuo negalėjo. Tada buvo surinkti parašai, ir 1879 m. Vilhelmui I buvo išsiųsta peticija, kurią pasirašė 17 000 žmonių. 1880 m. išleidžiamas įsakas, šiek tiek sušvelninantis germanizacijos politiką. Peticija lauktų rezultatų nedavė. Tačiau lietuvininkų komitetas išleido peticiją, kurią pasirašė 19537 asmenys, jos dalį išspausdino Tilžėje leista „Nauja lietuviška ceitunga.“ 1896 m. naujam kaizeriui Vilhelmui II išrinkti delegatai peticiją su 27773 parašais išsiuntė, o paskui nuvyko į Berlyną. Tik 1898 m. vasarą kulto reikalų ministras R. Bosse Klaipėdos, Šilokarčemos, Tilžės apskrityse aplankė 20 mokyklų. Klaipėdos apskrities Triušelių mokykloje vaikai vokiškai nekalbėjo, bet Plikių mokiniai ministrą pradžiugino: mokėjo ir vokiškai, ir lietuviškai. Ministras nusileido – prižadėjo įsteigti mokytojų seminariją, kuri rengtų pedagogus, mokančius lietuvių kalbą. 1900 m. Klaipėdoje buvo atidarytas preparendumas, o 1902 m. darbą pradėjo mokytojų seminarija. Tačiau už lietuvių kalbą mokyklose teko ir toliau kovoti. Ir pralaimėti. Po Pirmojo pasaulinio karo Mažosios Lietuvos kultūros tradicijos išsaugotos tik Klaipėdos krašte.
Šiomis dienomis besvarstant Lietuvos švietimo būklę ir mąstant apie jos ateitį, verta pažvelgti į Mažosios Lietuvos švietėjų pedagogines idėjas. Martynas Mažvydas aiškiai suvokė gimtosios kalbos vertę ugdant žmogaus dorą ir protą, ją laikė viena svarbiausių kultūrinių vertybių. J. Bretkūnas 1591 m. išleistame 959 puslapių leidinyje ragina rinkti pinigus statyti mokykloms, „bent mokslo žinios įgyjamos.“
Pinigų reikia ir mokytojams, kad ir tie „algą turėtų, iš kurios pasipenėtų.“ Mokymo procesą J. Bretkūnas supranta kaip sunkų kasdienį darbą, mokytojai turi būti griežti, reiklūs. 1701 m. Karaliaučiuje išleistame lietuviškame spaudinyje B. Sandenas šulmistrus (mokytojus) ir tėvus ragina švelniai, kultūringai bendrauti sau vaikais, atsižvelgti į jų individualius gebėjimus. Vaikams pateikiami klausimai turi būti aiškiai suformuluoti, sklandūs, suprantami. 1898 m. Tilžėje buvo išleista J. H. Pestalozzio knyga, kurioje aprašyta naujoviška elementarioji mokykla, kur vaikai ne tik mokosi, bet ir dirba, mokytojų ir mokinių santykiai draugiški, pagarbūs, saikingai reiklūs.
Bene įdomiausios mums būtų filosofo Vydūno pedagoginės idėjos. Vydūnas, išaugęs mokytojo šeimoje, baigęs Ragainės mokytojų seminariją, ketverius metus dirbęs Kintų liaudies mokykloje (1888–1892) ir dvidešimt Tilžės aukštesniojoje berniukų mokykloje (1892–1912) puikiai pažino realią pedagoginio darbo kasdienybę, mokytojo buitį. Pateiksiu keletą Vydūno minčių.
Žmogus turi tobulėti, augti, patirdamas gaivinančią doros, mokslo, kultūros ir tikėjimo įtaką. Pabudę, dvasingi žmonės tautą daro kūrybingą ir stiprią, atsparią tautinei niveliacijai.
Būtina mokykla, kuri visiškai atitiktų tautos dvasią. Vien pamėgdžiodami „geriau gyvenančių ir tarpstančių tautų mokyklų modelius, sukurtume tik skurdžius jų atvaizdus.“ Tautinė mokykla turi atitikti ir praktinius žmonių lūkesčius: gimnazijos ir aukštosios mokyklos turi parengti būtiną skaičių mokslo, meno žmonių, būtinų kiekvienai gyvybingai visuomenei.
Mokytojas mokykloje turi būti ir tėvas, ir motina, ir giminės bei žmonijos atstovas. Tenesirenka šios profesijos nė vienas, kuris nepasiryžęs nuolat morališkai tobulėti, kasdien tapti geresniu, teisingesniu, galingesniu žiniomis ir darbais. Mokytojo siela turi susilieti su vaiko siela, ją nuolat žadinti. Jis turi būti mylimas bičiulis, tačiau jokiu būdu ne viešpats. Jo įtikinėjimai, pamokymai neturi skirtis nuo jo paties darbų.
Tai apie ką mes čia kalbame dabar, dvidešimt pirmajame amžiuje?
Danutė PLAUŠKIENĖ
Buvusi mokytoja
