Savame krašte svetimi
Rugpjūčio antrą dieną Priekulės miesto gatvelėmis nužingsniavo ne visai darni, bet gausi ir draugiška Lietuvos bitininkų šventės dalyvių, bitininkų draugijų ir užsienio delegacijų kolona, pasipuošusi draugijų vėliavomis ir savo atributika. Dvi dienas iš Vingio parko miesto link sklido renginių aidai. Šventės organizatoriams ir miesto admininistracijai, aišku, buvo nemažai rūpesčių tokiam dideliam renginiui paruošiant parką, pasitinkant šventės dalyvius. Apie tai rašo ir dar parašys daug fotokorespondentų, fiksavusių šventės akimirkas. Tačiau, manau, svarbu pakalbėti apie tai, ko šventės organizatoriai ir miesto administracija nepadarė.
Šventės programoje buvo pažymėtas kaip lankytinas objektas Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejus, tačiau jis lankytojų nesulaukė, kaip ir evangelikų liuteronų bažnyčia, kuri su savo ilgamete turtinga ir tragiška istorija buvo visiškai pamiršta. Jų lankymui nebuvo skirta vietos programoje. Praleista unikali proga svečius iš Didžiosios Lietuvos ir užsienio šalių supažindinti su Mažosios Lietuvos istoriniais faktais. Katalikų bažnyčia buvo pasiruošusi priimti bitininkų šventės dalyvius, užsieniečių delegacijoms rezervuotos, pažymėtos vietos. Mišias aukojo trys kunigai. Parapijos klebonas prisiminė savo bitininkavimą jaunystėje. Jaunesnysis kunigas gana sklandžiai pajuokavo, pagąsdindamas ilgu pamokslu pilnutėlėje, tvankioje 1937 metais pastatytoje nedidelėje bažnytėlėje, pasididžiuodamas esąs žemaitis ir kad valanda šen ar ten jam nieko nereiškianti. Priminė jis ir tai, kad čia Mažoji Lietuva. Tačiau nepasakė, kad tai reiškia šio krašto išskirtinę istoriją, kurią ir dera akcentuoti savo svečiams. Nutylėta, kad Priekulėje dar veikia XVI amžiaus pabaigoje įkurta evangelikų liuteronų bendruomenė, kuri karo ir pokario metais tragiškai prarado didžiąją dalį savo narių (prieškaryje parapiją sudarė apie 7000 narių, lietuvninkų apie 75 proc.). Pokariu buvo nugriauta ir jų bažnyčia. Bitininkams būtų buvę įdomu išgirsti ir tai, kad Priekulės evangelikų liuteronų parapijinės mokyklos mokytojas į mūsų kultūros istoriją įrašytas kaip pirmojo lietuviško bitininkystės vadovo autorius. Bitininkų šventė – tarptautinis renginys, nemažai svečių iš protestantiškų kraštų Latvijos, Estijos, Švedijos, Anglijos. Bitininkai iš Baltarusijos ir Ukrainos dar buvo pasveikinti rusiškai. Versti į anglų kalbą, tai kas buvo kalbama bažnyčioje, ar nors pasveikinti svečius, suprantančius angliškai, nebuvo kam. Reikėjo bent tolerantiško gesto kitai miesto istorinei tradicinei valstybės pripažintai konfesijai, pakviečiant jų kunigą habil. teol. dr., laisvai kalbantį angliškai, ekumeninėms Mišioms. Arba bent jau pakvietus komentarui Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus vedėją, nukreipti bitininkų šventinę eiseną pro miesto centre tebestūksančius užkonservuotus evangelikų liuteronų bažnyčios šventoriaus pamatus su altoriaus vietoje pastatytu paminklu – atversta simboline Biblija. Toliau praeiti pro šio krašto patriotės rašytojos Ievos Simonaitytės paminklą ir jos buvusį vasarnamį, dabar muziejų. Deja, svečiams „pamirštama“ priminti ypatingus šio krašto istorijos akcentus. Už savo išlikimą tebekovojantys lietuvninkų palikuonys savame krašte jaučiasi svetimi. Tolerancija tik deklaruojama.
Jonas DIKŠAITIS
Bitininkų šventės dalyvis
