• 18 rugpjūčio, 2022
|

Savamokslis kraštotyrininkas pažeria šokiruojančių versijų

K. Savickas: „Sunku suprasti dabartinį gyvenimą, jeigu nežinai, kas buvo praeityje.“

„Pareiga pažinti savo vietas, kur gyveni, žinoti jų istoriją. Sunku suprasti dabartinį gyvenimą ir savo vietą, jeigu nežinai, kas buvo praeityje“, – įsitikinęs Kretingalėje gyvenantis Kazys Savickas. Nuo vaikystės susidomėjęs krašto istorija savamokslis kraštotyrininkas turi sukaupęs medžiagos, savo pastebėjimais dalijasi su mokslininkais, archeologais, istorikais.


Jautrus žvilgsnis į praeitį
„Kretingalėje man viskas įdomu“, – sakė K. Savickas, čia gyvenantis penktą dešimtmetį, bet jau nuo vaikystės pažįstantis šį kraštą. Visą gyvenimą jis domėjosi savita šios vietovės istorine praeitimi, jį jaudino dramatiškas Klaipėdos krašto gyventojų likimas. Išėjęs užtarnauto poilsio Kazys savo laisvalaikį skyrė kraštotyrai, kapinių, piliakalnių stebėjimui.
K. Savickas gimė Klaipėdoje, kur pokariu iš Žemaitijos atsikraustė tėvai. „Išsiaiškinau, jog tais metais (1949 m.) uostamiestyje į pasaulį atėjo apie 600 vaikų“, – patikino pašnekovas.
Tėvą, buvusį geležinkelio depo darbininką, 1957 m. paskyrė į buvusį Černiachovskio kolūkį dirbti brigadininku. Šeimą apgyvendino Lankučių kaime, netoli Gibišėlių, kur buvo pradinė mokykla. Ten baigęs pirmą klasę, Kazys perėjo mokytis į Kretingalės septynmetę mokyklą.
„Senbuviai kretingališkiai esame kaip giminės, – patikino K. Savickas. – Man keistai skamba žurnalistų ar kitų žmonių klausimas, kur dėjosi vietiniai gyventojai? Aš buvau vaikas, kai lietuvininkams du kartus buvo leista išvykti į Vokietiją, pasiėmus minimalią turto dalį. Beveik visi ir išvyko. Man keista ir tai, kad kolonistai, dauguma atsikraustę iš Žemaitijos, apsigyvenę lietuvininkų paliktose sodybose, juos vadino prūspalaikiais. Juk patys buvo nuskurdę vargšai, atklydę geresnio gyvenimo ieškoti. Ne visi, žinoma, taip kalbėjo – nuo žmogaus priklauso, kuris yra laiko ir aplinkos suformuotas.“
K. Savickas šiltai prisiminė savo pirmąją mokytoją Kuraitienę, kuri traukiniu iš Klaipėdos atvažiuodavo į Kretingalę. „Mes bėgdavome į geležinkelio stotį jos pasitikti. Berniukai nešdavo rankinę, – dalijosi prisiminimais pašnekovas. – Tai buvo nuostabi mokytoja – tarsi angelas. Bet tuomet ir požiūris į mokytojus buvo kitoks, kitokie mokinių, tėvų ir mokytojų santykiai.“


Svajojo tapti muziejininku
K. Savickas turi sukaupęs nemažai praeitį menančių reliktų. „Praėjus 50 metų daiktai – artefaktai. Turiu geležinkelio traukinio bilietą, anuomet kainavusį 1,10 rublio, su kuriuo visą mėnesį važinėjau iš Kretingalės į Klaipėdą ir atgal, – šypsojosi pašnekovas. – Kolūkyje dirbęs tėvas už gerus derlius buvo apdovanotas Lenino ordinu – išsaugojau tai liudijančią knygutę. Spėju, kad ordiną prarado dėl priklausomybės alkoholiui.
Senoviškais daiktais Kazys susidomėjo vaikystėje, gyvendamas pas giminaitę Mosėdžio apylinkėje. „Kraštotyra prasidėjo nuo tetos Rozalijos Alpienės, kuri mane supažindino su senovinėmis ūkio darbo priemonėmis, buities rakandais, ir juos man atidavė. Kaupiau kamaroje – turėjau muziejėlį ir svajojau tapti muziejininku. Teta įskiepijo sveiką požiūrį į senus daiktus, – atskleidė kretingališkis. – Namo palėpėje radau žurnalų. Ji liepė man skaityti, mokytis, kad nereikėtų, anot jos, su šakėm mėšlo kabinti. Ir įpratau skaityti žurnalus, vėliau knygas. Turiu daug jų sukaupęs: pasižiūriu, paglostau, ieškau informacijos. Viena iš seniausių – carinėje Lietuvoje išleista knyga apie statybą, architektūrą, kurios prireikė statant gyvenamąjį namą.“
Domėtis istorija paskatino ir mokyklos direktoriaus Stanislovo Vasiliausko pamokos. „Jis ne tik mokė istorijos, bet ir buvo klasės auklėtojas. Tai vienas iš brangiausių žmonių – daug padėjo man: priėmė dirbti darbų ir braižybos mokytoju, susituokus leido apsigyventi mokyklos patalpose, net šaukštų, lėkščių gyvenimo pradžiai davė – už daug ką esu jam dėkingas, – kalbėjo K. Savickas. – Nuostabu ir tai, kad jis, nebaigęs muzikos mokslo, tiek daug pasiekė šioje srityje (vadovavo moksleivių, bažnyčios chorams – aut. pastaba), pavyzdys jis man buvo.“
Prisiminė ir mokytoją Aldoną Mikonienę, kuri irgi turėjo įtakos susidomėti istorija. „Dėstydama geografiją, gamtos pažinimą, pasakojo žmonių gyvenimo istoriją – išsižiojęs klausiausi, – prisipažino buvęs jos mokinys K. Savickas. – Ši mokytoja mokykloje buvo įrengusi muziejėlį mokinių atneštiems apkasuose, laukuose rastiems daiktams. Ji taip pat dirbo kraštotyrinį darbą, su ja tariausi, dalijausi informacija.“
K. Savickas, baigęs profesinę technikos, vėliau vidurinę mokyklą, dirbo įvairų darbą – nuo geležinkelio remontininko iki priešgaisrinės apsaugos tarnybos budėtojo. „Taip susiklostė gyvenimas, kad turėjau dirbti tai, ko nenoriu, kad turėčiau laiko ir išlaikyčiau šeimą“, – sakė pašnekovas.


Pareiga pažinti savo kraštą
Savamokslis kraštotyrininkas K. Savickas seniai domisi kapinynais ir piliakalniais – skaito literatūrą apie šio krašto istoriją, nagrinėja žemėlapius, bandydamas išsiaiškinti iškilusius klausimus. Jis užmezgęs ryšius su Klaipėdos universiteto mokslininkais, archeologais, istorikais, aptaria su jais savo pastebėjimus, siūlo atradimų versijas.
„1980 m. iš melioratorių nupirkau jų Slengiuose, šalia kapinaičių, iškastą ietigalį ir kovinį pentinį kirvį, kuriuos perdaviau Klaipėdos kraštotyros muziejui (dabar Mažosios Lietuvos istorijos muziejus – aut. pastaba), turiu kvitą“, – patikino pašnekovas.
Jis iki šiol nepamiršo kadaise traukinyje nugirsto iš pionierių stovyklos grįžtančių rusakalbių moksleivių pokalbio. „Artėjant prie Kretingos, vienas iš jų paklausė, iš kur kilęs šis pavadinimas? Kitas atsakė, jog nuo žodžio „kretinas“. Tai mane dar labiau pastūmėjo domėtis savo krašto istorija – jos nežinodamas negali vadintis vietiniu gyventoju“, – įsitikinęs K. Savickas.
Istorikų teigimu, Kretingalė pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1253 m., tačiau kretingališkis patikslino, jog tai ne dabartinis miestelis, o visa apylinkė. „Tik 1923 m. prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, ši vietovė buvo pavadinta Kretingale, o anksčiau ji turėjo kelis pavadinimus“, – sakė pašnekovas. Beje, 1923–1939 m. Kretingalė vokiškuose dokumentuose buvo vadinama Deutsch Crothingen – Vokietijos Kretinga.
„Kretingalė įsikūrusi tarpgentinėje dykroje: ten gyventi galėjo tie, kurie buvo išginti už žmogžudystes, plėšimą ir kitus žiaurumus, – atskleidė K. Savickas. – Pajūryje ieškojau piliakalnio su gyvenviete, nes buvau girdėjęs, jog ten kuršiai gyveno. Atradau. Trejus metus tikinau mokslininkus, bet jie atkaklūs: jeigu apie tai neparašyta istorijos knygose, tai ir nėra. Jie gi rašo mokslinius darbus iš jau sukauptos literatūros. Buvau pasikvietęs tuometę Gargždų krašto muziejaus direktorę Giedrę Mogilaitę su kitu specialistu… Po kelerių metų žiniasklaidoje pasirodė žinia apie atrastą Kukuliškių piliakalnį, apie kurį aš mokslininkams „stuksenau“ trejus metus“, – dėstė K. Savickas.
Kretingališkis pasakojo apie dar vieną iš dešimties savo atrastų paveldo objektų – žemėlapyje nepažymėtas viename seniūnijos kaime esančias kapines. Pasak K. Savicko, nedirbamuose laukuose gyventojai atrasdavo žmonių kaulų. „Prisiklausiau įvairių pasakojimų, legendų, bet paaiškėjo, kad juos iškasa lapės. Po vienos liūties pastebėjau įgriuvusią olą, kurioje radau žmogaus kaukolę. Tarp kaulų pastebėjau įstrigusią monetą. Parodžiau ją archeologui profesoriui Vladui Žulkui, kuris pasakė, jog tai LDK ir Lenkijos valdovo Aleksandro laikų (15–16 a.) pinigas. Jį atidaviau Mažosios Lietuvos istorijos muziejui“, – dėstė K. Savickas.
Jis sakė turintis dar vieną sensaciją pajūryje. „Aš atkaklus, nors kartais archeologas stovi ant mano atrasto objekto ir sako, kad ten nieko nėra“, – šypsojosi K. Savickas.


Nuomonės
Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto doc. dr. Vacys Vaivada: „Vertinu kiekvieną žmogų, jaučiantį pareigą ir atsakomybę dėl savo gyvenamosios vietos praeities, kitų žmonių gyvenimo istorijos. Gerai, kad ieškoma atsakymų į iškilusius klausimus dėl objektų, artefaktų, atsiskleidžiančių kad ir lapių olose. Juk kai kas prasprūsta pro istorikų, archeologų akis – šie šviesuoliai padeda žvilgtelėti į objektą. Kartais tenka pasiaiškinti kontekstą – tyrimo metu gali išryškėti ir kiti, gretutiniai kontekstai.
Įdomu bendrauti su kretingališkiu Kaziu Savicku: platus jo domėjimosi spektras – ne tik istorija, archeologija, bet ir gamtos stebėjimas. Svarbu, kad jis savo pastebėjimus fiksuoja, jais dalijasi su kitais. Susidūręs su dėmesio stoka nesutrinka – ieško medžiagos ir sustiprina įtarimus, kad tai verta dėmesio. Praeities artefaktai ne taip greitai nugrims į praeitį, kai yra tokių šviesuolių kaip K. Savickas.“
Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto doc. dr. Silva Pocytė: „Kuo daugiau vietinių gyventojų, besidominčių krašto praeitimi, istorija, tuo geriau. Galima užsikabinti už jų atradimų ir pradėti tyrinėjimą. Vietinių žmonių iniciatyva labai svarbi – jie suteikia gyvybės savo vietovei.“


Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių