Scenoje išlieka pasišventusieji

Dalia Michelevičiūtė – viena iš ryškiausių aktorių Lietuvoje. Vaidyba teatre, kine, akademinis darbas – visose veiklose ji dirba atsidavusi. Apie savo pasiekimus, apdovanojimų svaigulį ir menininko gyvenimo realybę aktorė pasakojo „Bangos“ skaitytojams.

Pilnakraujai personažai retesni

– Ar visada Jums tenka tie vaid­menys, kuriuose galite išreikšti savo vertybes, poziciją?

– Ne, tikrai ne visada. Amžiui bėgant natūralu, kad pasiūla negausėja. Ne taip dažnai pasitaiko pilnakraujai personažai, sodrūs vaidmenys. Tenka vaidinti ir tokias moteris, kurių elgesiui nepritariu. Tačiau scenoje, net ir vaidindamas nepatraukliausią neigiamą personažą, esi jo advokatas, bandai išteisinti ar rasti motyvų, kodėl jis taip elgiasi. Būna, kad išgyvenu širdyje sumaištį ir savotišką dramą, jei reikia vaidinti intymesnę sceną. Vengiu atviro kūniškumo, ieškau būdų, kaip būtų įmanoma pasiekti trokštamo rezultato netiesmukai, estetiškai. Svarbu tikslas – dėl ko tai darai: jei reikalauja scenarijus ir tikslas kilnus, tai lengviau. Esu drovi ir man daugelis dalykų pavyksta sunkiai, tarsi kažkas viduje tūnotų ir draustų elgtis priešingai mano įsitikinimams. Laikui bėgant, tai darosi vis sunkiau.

Mene dažnai blogis pasitarnauja tam, kad sužadintų gėrio troškimą, arba pamoko, paskatina doros ir grožio siekį. Antraip negalėtume vaidinti jokių blogų personažų, o taip nebūna, jie iš tiesų įdomesni nei tie, kurie tarsi be ydų… „Bjaurumas yra kūrybingesnis už grožį. Grožis visada paklūsta tam tikriems standartams. Man bjaurastis kartais yra smagesnė už grožį“, – viename paskutiniųjų savo interviu sako rašytojas U. Eco.

Neigiami personažai yra tirštesni, juos kurti įdomiau. Bet, kita vertus, susidaręs stereotipas, kad teigiamas personažas yra baisus nuoboda, arba jam trūksta tirštesnių charakterio spalvų. Kai skaitau apie šventųjų žmonių gyvenimus, žaviuosi jų nuotykiais, išmone, aistra, kovingumu, humoru. Tačiau literatūros ar dramos kūriniuose daugiaplanių teigiamų ar tiesiog žmogiškų personažų, ypač moteriškų, nėra gausus pasirinkimas. Mums labai trūksta literatūros kūrinių, skirtų scenai, vertimų.

Tačiau jei mus skatina peržengti tokią ribą, kada gali būti menkinamas žmogaus orumas, kūno eksploatavimas, mums brangių ir šventų dalykų suvulgarinimas ar niekinimas ir panašūs dalykai, turime rinktis.

Pirmasis apdovanojimas – laimės stabtelėjimas

– Kurį apdovanojimą labiausiai branginate? Kodėl?

– Man labai brangus pirmasis mano apdovanojimas – Lietuvos kritikų sąjungos pripažinta geriausia 1993–1994 metų aktore už Mergaitės – Komandoro vaidmenį spektaklyje „Don Chuanas. Maras“ (rež. E. Nekrošius) pagal A. Puškino kūrinį. Puikiai prisimenu, kai mane kalbinusiai žurnalistei sakiau, jog šį kartą laimė stabtelėjo ties manimi. Tuomet į pabaigą ėjo filologijos studijos. Tada dar nebuvo nei Kristoforo statulėlių, nei auksinių scenos kryžių (juk tai praėjęs amžius!) – buvau apdovanota didžiule taure (3 litrų talpos) šampano ir vokeliu pinigų, regis, keliais tūkstančiais bank­notų su žvėriukais! Prisimenate? Buvau laimingiausias žmogus pasaulyje! Mano taurę vienos repeticijos metu, ieškodamas mizanscenos sprendimo, tam tikro sceninio efekto, režisierius sušaudė – liko tik šukės. O pinigus išleidau… Buvau apsvaigusi iš džiaugsmo. Man buvo taip netikėta! Juk ką tik buvau baigusi mokslus, pradėjau dirbti pas režisierių E. Nekrošių. Jaučiausi labai laiminga ir dėkinga kurso vadovui režisieriui J. Vaitkui, kad iš karto pakvietė dirbti į teatrą ir jau antrame kurse jis man patikėjo dubliuoti vieną vaidmenį savo pirmojo „dešimtuko“ spektaklyje.

Po to – mano didžiausias darbas kine ir geriausios aktorės apdovanojimas už Angelės vaidmenį filme „Mėnulio Lietuva“ (režisierius G. Lukšas), Eurazijos kino festivalyje 1998 m.

Taip pat „Sidabrinės gervės“ apdovanojimas už vaidmenį filme „Nereikalingi žmonės“ (rež. M. Martinsons). Tarp jų buvo dar visokiausių „geriausių“ apdovanojimų, tarp kurių ir „Auksinio kryžiaus“ nominacija, tačiau šie yra ryškiausi.

Už pastarųjų metų didžiausius savo vaidmenis (šių spektaklių jau nebėra repertuare) – karalienę Elzbietą (F. Šileris „Marija Stiuart“) ir Pepę Ilgakojinę net nebuvau nominuota. Bet man jie buvo labai brangūs, ir dirbi juk ne tam, kad sulauktum apdovanojimų. Dabar labai branginu savo mono spektaklį „Moters portretas“.

Mačiusi ir nepriteklių, ir prabangos

– Ar įmanoma išgyventi iš meno?

– Aš galiu išgyventi iš meno ir savo profesijos ir už tai esu labai dėkinga Dievui ir žmonėms. Tačiau aš neturiu jokių finansinių „apynasrių“ ir tų, kuriuos reikėtų išmaitinti, išmokslinti, išlaikyti. Ilgainiui Dievas leido iš Jo suteiktų dovanų susitvarkyti ir materialią gerovę, nors kažkada labai vargau, dešimt metų gyvendama bendrabutyje. Mano pirmoji alga už pirmąjį vaidmenį dar studijų laikais buvo 3 rubliai 20 kapeikų. Už 1,90 rub parvažiuodavau iki bendrabučio ir likdavo gryno pelno vienas rublis ir 30 kapeikų. Smagumėlis! Buvau laiminga vien todėl, kad vaidinau didžiojoje scenoje. Esu mačiusi ir nepriteklių, ir prabangos, todėl labai gerai žinau, ką reiškia jausti stygių ir savo rankomis kurti gyvenimo sąlygas. Tačiau tik tokiu būdu pats supranti ir pajunti tikrą gyvenimo skonį, kitaip viską vertini ir esi gailestingesnis. Mane visada lydėjo labai geri žmonės, kuriems esu labai dėkinga už įskiepytus žemiškojo gyvenimo pagrindus ir meilę darbui.

Tiki jaunąja karta

– Dirbate su studentais, būsimais aktoriais. Kuo jie motyvuoja savo pasirinkimą?

– Būtų pernelyg naivu tikėtis, jog stojantis į aktorinį žmogus pasakytų, jog stoju, nes tikiu, kad savo darbu, menu galiu pakeisti pasaulį, prisidėti prie bendrojo gėrio ar dar kitaip. Jauni žmonės ieško pirmiausia savęs, savo asmens išraiškos. Tai natūralu. Tik ilgainiui supranti, kad neieškodamas Dievo, nerasi ir savęs. Daug kas nori iš karto būti žvaigždėmis ir daug uždirbti, įlįsti į vaizdų dėžę, televizorių, ir ten plūduriuoti. Nori žibėti, o ne dirbti. Tačiau tokie labai greitai atkrenta ir lieka pasišventę, savo pašaukimą suvokiantys žmonės. Man tai panašu į tarnystę. Tačiau dažniausiai mes norime, kad mums tarnautų, o ne mes.

Laikui bėgant, dirbant, bręstant ir žmogus, ir požiūris keičiasi. Natūralu, kad jaunas žmogus turi daug puikybės, egocentrizmo. Mes visi šių „gėrių“ turime apsčiai. Ne veltui sakome, kad puikybė numirs dar po keleto dienų po mūsų fizinio kūno mirties.

– Ką pasakytumėte jaunimui, svajojančiam apie aktorystę?

– Bandykite, ateikite ir leiskitės į nuotykį. Neslėpkite savo nuoširdumo, pažeidžiamumo, nesistenkite atrodyti „kieti“, būkite savimi! Reikia kažkam perduoti estafetę! Aš myliu jaunus žmones, nes jie turi idealizmo. Jie paveldės ir bus atsakingi už šią nuostabią žemę. Tikiu ir žaviuosi jaunąja karta, tačiau jiems labai nelengva baigus mokslus pradėti profesinį ar šeimos kūrimo gyvenimą. Jauni žmonės įmetami į kunkuliuojantį gyvenimo vandenyną be jokių socialinių garantijų, ilgalaikio nuolatinio darbo. Iš visos širdies jiems linkėčiau neprarasti vilties, tikėjimo ir meilės!

Kalbėjosi Virginija LAPIENĖ

D. MATVEJEVO nuotr.