Seni, bet nepasenę Petro Dirgėlos laiškai savo mokytojai
Minint rašytojo Petro Dirgėlos mirties metines, aš susiradau tris jo laiškus, man rašytus 1985, 1986 metais, atidžiai perskaičiau ir pagalvojau, kad laiškuose išsakytos mintys gali būti įdomios ne tik man, bet ir kitiems žmonėms, todėl nusprendžiau pateikti reikšmingiausias ištraukas. Tačiau pirmiausia turėčiau paaiškinti, kaip atsirado šis susirašinėjimas.
Seniai seniai, apie 1958 metus, Petrą Dirgėlą man teko mokyti pusę metų 5-oje ar 6-oje klasėje. Jis mane prisiminė, kai gavo „Vagos“ leidyklos pavedimą parašyti knygą apie savo gimtąjį rajoną. Rašytojas tikėjosi, kad aš, kilusi iš Aukštaitijos, geriau pastebėsiu žemaičių savitumą. Cituoju: „Taigi – Jūs aukštaitė, gyvenimą gyvenanti žemaičiuose. Ar pastebėdavote iš pradžių gargždiškius turint bruožų, kurie Jums atrodydavo svetimi, net šokiruodavo? Ar joks iš tokių bruožų ilgainiui netapo Jums savu, būdingu?“ Deja, į šitą klausimą aš negalėjau atsakyti, nes Gargžduose gyvena labai daug asmenų, atvykusių iš kitų Lietuvos vietų. Mokytojai, mano bendradarbiai, visi kalbėjo bendrine lietuvių kalba, ir aš net negalėjau atskirti, kuris yra vietinis gargždiškis, o kuris atvykėlis. Matyt, ir Petras Dirgėla vėliau pastebėjo tą žmonių susimaišymą, nes knygoje „Minijos žemė“ parašė: „Žmones, kurie gimė ir užaugo kitose Lietuvos vietose, tačiau visą darbingąjį gyvenimą pragyveno mano gimtajame rajone, aš laikau tokiais pat tėviškėnais, kaip ir tuos, kurie šio krašto dvasią įtraukė drauge su motinos pienu. Tuos žmones, atidavusius Klaipėdos rajono ūkio ir kultūros puoselėjimui visas jėgas ir sugebėjimus, vadinu savo tėviškės globėjais, kaip ir šakninius Minijos žemės gyventojus.“
Pirmajame laiške rašytojas išdėstė, kaip jis supranta užduotį parašyti knygą ir kaip ruošiasi šiam darbui. Skaitydama laišką, pagalvojau, jog būtų gerai, kad dabar taip atsakingai žiūrėtų į savo darbą tie asmenys, kurie leidžia savo knygeles. Cituoju Petrą Dirgėlą iš 1985 m. rugsėjo 15 d. rašyto jo laiško:
„Vagos“ leidykla pateikė rašytojams kaip ir socialinį užsakymą – sumanė išleisti knygų seriją „Mano gimtasis rajonas“. Yra rašytojais turtingų rajonų, apie kai kuriuos rajonus gali rašyti arba keli rašytojai, arba susitarti, kuris rašys. O iš Klaipėdos rajono kilęs tesu gyvas šiuo metu vienas (J. Lankutis – mokslininkas). Nors man tokia knyga „iš vidaus“ dar nėra pribrendusi, parašyti ją sutikau. Iš vienos pusės drąsina šioks toks patriotizmas, iš kitos tai, kad leidykla sutinka laukti knygos dar trejus, ketverius metus. Per tokį laiką galima nusiteikti ir „iš vidaus“ tokiai knygai.
Formaliai knygoje turėtų atsiskleisti rajono praeitis, dabartis, ateities kontūrai, žmogaus dvasinis brendimas socializmo sąlygomis, socialinio, dvasinio žmonių aktyvumo laimėjimai ir… pralaimėjimai. Turėtų pasijusti rajono specifika: jūros amžina kaimynystė, žemaičių tradicijos, Klaipėdos krašto istorinis palikimas, iš to išplaukiantys tam tikri rajono žmonių dvasinio pasaulio savitumai. (…) Tačiau knyga jokiu būdu neturėtų būti panaši į kažkokią visapusišką apybraižą, ekonomikos ir kultūros apžvalgą. Tai turėtų būti apmąstymų knyga, esė knyga. Prisiminimai, idėjos, problemos, žmonių likimai – viskas per autoriaus regėjimo prizmę, per autoriaus ir kitų žmonių pasisavintą patirtį. Autoriaus atmintis, kitų žmonių atmintis, istorinė atmintis – visa, ką iš to galima būtų išrutulioti. Labai norėčiau, kad tai būtų aštri, polemiška knyga, orientuota į esmines mūsų gyvenimo bėdas, gal net jo dramatizmą… Jau pusmetis tiksi laikrodis šia tema. Gimtųjų vietovių žmonės, jų gyvenimo kruopelės, likimai tarytum jau ir pradeda suktis apie vieną ašį, kuri būtų, atrodo, kardinalinė knygos tema – kas tai būtų?
Rašytojas aštriai kritikuoja sovietinę valdymo sistemą, to meto visuomenės ir atskirų žmonių moralę. Reikia atsiminti, kad laiškai rašyti 1985, 1986 metais, kada viešpatavo visagalė cenzūra, o galingasis Sąjūdis dar nebuvo gimęs. Teiginiai dėl žmonių moralės, man rodos, yra aktualūs ir šiandien, nors praėjo per 30 metų nuo laiškų parašymo. Visuomenė taip greitai nesikeičia. Vėl cituoju ištraukas iš Petro Dirgėlos laiškų:
„Visi socializmo principai veikia, yra įtvirtinti įstatymo, tačiau slenka socialistinės visuomenės dešimtmečiai, o socializmo idealai kasdieniniame gyvenime – žmonių darbe ir bendravime – vis nerealizuojami. (…) Revoliucinio vystymosi teorija klaidinga iš esmės. Šuolis iš nevilties, bado, skurdo, proto tamsos į laimę ir šviesą neįmanomas. Įmanomas tik palaipsnis, ilgas žmogaus sielos lavėjimas. Visa kita – valdančiųjų sluoksnių apgaulingos viltys, pakišamos masėms. Leninas su savo partija puikiai pasinaudojo beviltiška masių padėtim, kad pakeistų valdžią. A… išties per toli pradėjau. Žvilgterėkit į situaciją, kurioje vyko pastarasis suvažiavimas. Greitas komunizmo pastatymas (apgaulinga viltis) žlugo… Socializmo idealai ėmė nykt iš kasdienybės, tai visiems ėmė krist į akis. Imperializmo spaudimas didėja… Reikia masėms naujos apgaulingos vilties, kuri kuriam laikui sukeltų buvusį pakilimą. Situacija – uskorenije. Naujos emblemos, naujos mąstymo klišės (kuo ne „pavysim ir pralenksim Ameriką“?) Žmogiškasis faktorius pertvarko ekonomiką per 15 metų (kuo skiriasi nuo chruščioviško komunizmo pastatymo per 20 metų)… neįvedant lėšų. Šalyje, kurioje beveik 300 mln. gyventojų…, 18 mln. partijos narių. Tarkim, 1 mln. turi apčiuopiamos naudos, kiti 17 mln. bejėgiškai kilnoja rankas – balsuoja už. Gauna už tai šiokių tokių lengvatų, privilegijų. Ir turi realios vilties sulaukti savo valandos – valdžios ir gerovės. Partija tapo diktatūra, mafija, siekiančiųjų valdžios ir gerovės prieglauda. Mokslą ir išmintį ji pajungia ideologijai, tiesa nerūpi. Jai rūpi išlaikyt partijos prestižą, autoritetą. (…) Gražiai. Nušauti į krūtinę, demonstruojant judesį į tobulėjimą. Tai, kas beviltiškai susikompromitavę, negali duoti tikros vilties masėms. Tam reikia partijai sunaikint pačią save ir viską pradėt iš naujo… Bet kuri diktatūra žudo save? Partijos panaikinimas – vienintelis kelias išsaugot socializmo idealus. Paradoksalu? Žvilgsnis į istoriją išsklaidytų paradoksalumą…
Mūsų visuomenės gyvenimą gaubia suteptos sąžinės atmosfera. Teisybė skendi migloje – pati paprasčiausia teisybė… Koks šios nelaimės mastas? Mastas baisus: iš teisybės ieškotojų gyvenime juokiamasi…
1) Žmogus stengiasi patenkinti garbės ir gerovės poreikį, įdėdamas kuo mažiau darbo, sumuodamas savo galimybes lygiateisėje visuomenėje – pešk, iš kur galima išpešti;
2) Visų sąlygų pešimui išnaudojimas akivaizdžiai duoda daugiau naudos, negu savo sugebėjimų ugdymas – kova su nemokėjimu, neišmanymu ir t. t.
3) Užimti šiltą vietą visuomenėje, būti turtingam yra garbingiau ir naudingiau, negu sukurti savo Aš – harmoningas žmogus mūsų visuomenėje yra vartotojiškų sielų šešėlyje. Vargsta.
4) Žmogiškumu sąmoningai laviruoti mūsų gyvenime lengviau ir pelningiau, negu dėti pastangas, stengtis save kurti, ugdyti savo sugebėjimus.
5) Darbo pajamos sudaro tik dalį asmeninio turto. Kitą šio dalį atneša į namus pastangos išnaudoti visuomeninio ūkio netobulumus – savo netobulumus ir tą aplinkybę, kad įstatymas negali aprėpti atvejų jūros.
6) Kūrybiniais ieškojimais, suėdančiais jėgas ir protą, tampa neteisėtos, tačiau nebaudžiamos veiklos ieškojimai.
Taigi – sąžinės devalvacija. Dar graudžiau: sąžinės pajungimas žaidimui dėl naudos, sakyčiau, beprotybei. Puikiai suprantu, kaip atsakinga apie šių dienų žmogaus dramą šnekėti ir rašyti. Be to, slidu. Be to, gali atsitrenkti į konjunktūros sieną.
Tačiau ši drama, man regis, kaip tik gali atsiskleisti natūraliausiai, labiausiai jaudinančiai, kai šnekėsiu apie tėviškę, apie tėviškės žmones…
Manau: kad atsiskleistų aukščiau minėta drama, knygoje turėčiau pavaizduoti sąžiningų savo krašto žmonių likimus. Kiek, ko ir kodėl jiems kaštavo sąžinė, sąžiningumas – pergalė prieš savo paties sielos tingulį, kitų išsigimimą. Tokia apskaita, man regis, gali būti sukrečianti… ir mažiausiai apkaltinama kokiu nors tendencingumu.
Galbūt vertėtų taip pat įsižiūrėti bent į vieno nesąžiningo, tačiau nenubausto, daugelio akimis žiūrint, klestinčio žmogėno gyvenimą. Ką davė jam ir visuomenei jo pergalė? Kiek ir ko jam kaštavo? Kiek jam padėjo (paradoksas) visuomenė?
Šitokiu būdu abstrakti problema – ar netaptų konkreti, įgytų kūną, pavidalą, pasimatytų mūsų pačių troboj prie stalo besėdinti…
Turto suvokimo bėda taip pat galėtų būti viena iš temų knygelei apie rajoną. Man rodos, pro „turto skylutę“ galima sieloje daug ką pamatyti. Turto suvokimo kultūra. Ar, Jūsų manymu, yra tokia kultūra? Jei yra, kiek nuo šios kultūros priklauso bendroji žmogaus kultūra? Gal galima tvirtinti: kai žmogus suvokia, kas iš esmės yra turtas, jo siela atsibunda, t. y. žmogus visiškai natūraliai ima justi teisybę gyvenime, tarytum antrą kartą gimsta? Ar žemaičiai neturi savito turto suvokimo (jei net nekalbėsime apie kokią nors turto suvokimo kultūrą)?“
Aš nesugebėjau konkrečiai atsakyti nei į klausimą dėl turto kultūros, nei į klausimą dėl jūros įtakos rajono žmonėms, kurį taip pat kėlė rašytojas. Manau, kad dėl konkrečių atsakymų reikėtų ilgesnio stebėjimo ir specialių tyrimų. Aišku, prie pat jūros gyvenantys žmonės turi specifinių, bruožų, bet koks trumpas pajūrio ruoželis Klaipėdos rajone. Dėl jūros įtakos Klaipėdos rajono žmonėms Petras Dirgėla savo knygoje atsakė neigiamai. Cituoju šį kartą iš knygos „Minijos žemė“:
„Nuo mano gimtųjų Žvaginių iki jūros – vos kelios valandos kelio žingine arkliu važiuojant. Tačiau vaikystėje niekada nejutau jūros artumo. Nė vienas mano tėviškėnas jos artumo nejuto. Pro šalį tekėjo Žvelsa, upelė tokia, bet ne į jūrą – į Miniją. Dabar pro Žvaginius, pro jau panaikintus Daubakius teka nebe Žvelsa, o melioracijos didysis griovys. Tačiau ir tuo grioviu vanduo teka į Miniją. Visi mano gimtųjų apylinkių upeliai, vienas į kitą įsiliedami, teka (atminty tebeteka ir visiškai išnykusi, į javų laukus nugrimzdusi Dirseika) į Miniją. Visi vandenys teka į Miniją, tad ir žemė, kuri vandenis surenka, man yra Minijos žemė.“
Ištraukas iš Petro Dirgėlos laiškų pateikė Donata LEKETIENĖ
P. S. Jeigu dabar turėčiau galimybę padiskutuoti su rašytoju Petru Dirgėla, jam pasakyčiau, kad negalima visuomenės suskirstyti į juodus ir baltus. Net Komunistų partijoj buvo dorų žmonių, nors šios partijos politika buvo nežmoniška. Taip pat nėra žmogaus be nuodėmės, gi kartais didžiausias nusikaltėlis nustebina gražiu poelgiu.
A. VALAIČIO nuotr. iš „Bangos“ archyvo
