Širdžių Monsinjoras

2022-uosius Lietuvos Seimas yra paskelbęs kunigo Kazimiero Vasiliausko šimtmečio metais.
Dvasininkas, kurį dažnas linkęs vadinti antruoju Vaižgantu, atjautos ir žmogiškumo simboliu, tiesusiu tiltus tarp žmonių. Visus žavėjo Jo tolerancija, paprastumas ir nuoširdumas. Su visais surasdavo bendrą kalbą – su garbaus amžiaus sulaukusiais, daug iškentusiais ir su jaunais, išsilavinusiais, aukštas pareigas užėmusiais ir išvis nemokytais, su paprastais kaimo žmonėmis. Politinis kalinys, tremtinys ir pirmosios atkurtos Vilniaus katedros bazilikos klebonas, Vilniaus seminarijos rektorius. Apdovanotas LDK Gedimino ordinu. 1995 metais jam suteikta Santarvės fondo premija.

Lagerių siela ir viltis ištverti
Monsinjoras – aukštaitis, mažai mums buvo pažįstamas. Anuomet Knygos bičiulių susitikimuose kalbantis apie kurio nors prieškario Lietuvos rašytojo kūrybą, aptariant naują leidinį šviesaus atminimo Gargždų intelektualas Jonas Kudžma ne kartą yra pacitavęs savo bičiulio kunigo Kazimiero mintį, jog žmogaus, kaip kūrėjo, svarbiausias uždavinys yra tobulinti pasaulį ir save, siekti idealo, ugdyti asmenybę. Vėliau išleistuose lagerio atsiminimuose „Ne lapas vėjo pūstas“ J. Kudžma plačiau aprašo praleistus metus tame pat lageryje, ant narų su kunigu Kazimieru kalbantis apie gyvenimo prasmę ir žmogaus prigimtį, literatūrą, perskaitytas knygas. „Užsimezgusi draugystė, – vis prisimindavo J. Kudžma, – per tuos ketverius metus man tiek daug davė, ir viltys mumyse pasidarė šviesesnės.“
Kunigo Kazimiero žodis, jo gerumas, tikėjimas kalinius ypač pakylėdavo belaukiant didžiųjų švenčių. Visas jas lietuviai praleisdavo susitelkę, dalindamiesi ko kas sulaukę iš artimųjų Lietuvoje. Tiesa, tai būdavo įprastos darbo dienos, tačiau ir per Kalėdas, ir per Velykas visi stipriai išgyvendavo širdyse ir mintyse, prisimindami kažkur esančius artimuosius. Visam gyvenimui išliko vakarai vienam po kito atliekant išpažintį, kurią lydėjo nuoširdžiausi sustiprinimo, kupini vilties kunigo Kazimiero žodžiai, daugeliui neleidę beprasmiškai suklupti.
Šiaurėje esančioje Intoje kalėjo apie 600 lietuvių inteligentų, partizanų, jų rėmėjų, ryšininkų, kitų sovietams pasipriešinimo dalyvių. Vienu metu – ir vienuolis kapucinas Algirdas Mykolas Dobrovolskis (Tėvas Stanislovas), vyskupas Pranciškus Ramanauskas, keliautojas Antanas Poška, buvęs monsinjoro gimnazijos draugas Leonardas Matuzevičius, kuriam už poeziją atseikėta dešimt metų. Vakarais kaliniai po alinančio darbo šachtose susirinkę į kameras skaitė F. Dostojevskio kūrybą, tuokart čia neuždraustą, o Vytauto Mačernio eiles monsinjoras mokėjo mintinai. Apskritai literatūra buvo jo sąmonės, tikėjimo, įsitikinimų dalis. Jis sugebėjo visur rasti mąstančių, ieškančių, nepalūžtančių, besiaukojančių bendrakeleivių.
Vėlesniuose pokalbiuose monsinjoras negalėdavo atsistebėti, iš kur jo tautiečiai tokiomis ekstremaliomis sąlygomis neprarado sveikos nuovokos ir išminties, išsaugodami ištikimybę idealams, tėvų žemei ir tikėjimui.

Populiariausias ir mylimiausias
Kaip yra pasakęs poetas Justinas Marcinkevičius, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas buvo vaikščiojanti siela, visur matęs šviesą, spinduliavęs šiluma ir gerumu.
Iš lagerio ir tremties grįžo be pykčio ir neapykantos. Visiems sakydavo, kad kunigo priedermė būti žmogaus ir Dievo taikytoju, rūpintis kiekvieno sielos ramybe, vengti keršto. Jam teko būti šalia mirtingųjų, kurie apskritai save vadino nutolusiais nuo Dievo arba atvirai laikėsi ateistinių nuostatų. Padėjo išeiti tokioms asmenybėms, kaip rašytojai Juozas Baltušis, Eduardas Mieželaitis.
Tad už ką šiam žmogui dešimt metų pačiame blogiausiame lageryje ir tiek pat tremties? Šiandien karas Ukrainoje dar kartą primena, su kokiu grubumu ir įniršiu sovietmečiu buvo naikinama mūsų tauta. Pirmiausia – sąžiningiausi, doriausi žmonės, eruditai ir autoritetai.
Monsinjoro biografai teigia, kad jam teko šiek tiek patirti, ką reiškia patekti į nacių Vokietijos koncentracijos stovyklos ir kalėjimo prieangius. Tai galutinai nulėmė, kad baigiant gimnaziją nusprendė tapti kunigu, ir gražiausia jaunystės švente vadino primicijų iškilmes Vabalninko bažnyčioje. Sovietmečio realija tokia: šventės pakilią nuotaiką aptemdė sumesti prie šventoriaus vartų išniekintų žuvusių partizanų kūnai.
Kaip ir daugelį jaunųjų dvasininkų anuomet, Kazimierą dar klieriką sovietų saugumas verbavo tapti agentu. Nedvejodamas pasirinko Sibiro lagerį ir tremtį. 1949 m. buvo suimtas. Baudžiamojoje byloje įrašytas toks kaltinimas: yra nusiteikęs prieš tarybų valdžią, susitiko su nacionalistinio būrio nariais ir išklausė jų išpažinčių, agitavo žmones prieš kolūkius, platino tarybų valdžią ir komunistų partiją provokuojančius ir šmeižikiškus pramanus. 1950 metais nuteistas už akių pagal Rusijos baudžiamojo kodekso 58 str. – už tėvynės (SSRS) išdavimą 10 metų laisvės atėmimo GULAGO pataisos darbų lageryje Intoje. Tuo pat metu areštuoti septyni jo kurso draugai, nuteista dar keletas kunigų, ištremti tėvai.
1956 m. buvo paleistas į laisvę, bet po septynių mėnesių vėl suimtas ir išsiųstas į Vorkutą baigti 10 metų bausmės. Šįkart kunigo Kazimiero krepšyje į lagerį kartu keliavo taurė šv. Mišioms, stula ir… vieno kiaušinio keptuvėlė.
Atbuvus visą bausmės laiką pati sovietinės Lietuvos aukščiausioji valdžia jam uždraudė grįžti į tėvynę. Apsigyveno Lat­vijoje, susipažino ir bendravo su Daugpilio ligoninėje dirbusiomis vienuolėmis iš Baltarusijos. Kadangi negalėjo eiti dvasininko pareigų, įsidarbindavo tai kroviku, tai elektriku, netgi kolūkio vyriausiuoju buhalteriu. Po daugelio metų, rašydama knygą „Gyvenimas, koks jis buvo“, žurnalistė R. Sakalauskaitė susitiko su buvusiais kolūkiečiais ir visi jį minėjo su didele pagarba. Bet KGB visur sekė ir stebėjo.

„Mano turtas – draugai ir knygos“
Nualintas nepagydomos ligos kartais pabėgdavo iš palatos į kokį nors svarbų renginį arba atsisveikinti su amžinybėn išeinančiais jaunystės ar lagerio draugais. Kartu su V. Daujotyte, Just. Marcinkevičiumi ir A. Brazausku aplankė visai paliegusį Tėvą Stanislovą. Žurnalistės R. Sakalauskaitės pavežiojamas tų metų pavasarį Gargžduose atsisveikino su lagerio bičiuliu Jonu Kudžma. Iš čia į Rusnę, kur gyveno kitas jo širdies draugas, mokslininkas, etnografinės sodybos-muziejaus įkūrėjas Kazimieras Banys. Grįžęs į Vilnių išskubėjo į Poezijos pavasario uždarymą universiteto Sarbievijaus kieme.
Vabalninke išdalijo tūkstantį knygų iš savo bibliotekos miesto gimnazijos moksleiviams.
Tais metais iš spaudos išėjo jo pamokslų knyga „Šviesi vilties žvaigždė“. Pamokslus, kuriuos monsinjoras pasakė būdamas Šv. Apaštalo Rapolo bažnyčios vikaru ir Vilniaus arkikatedros bazilikos klebonu, užrašė Aldona Kudžmaitė, Jono Kudžmos sesuo, ilgametė „Valstiečių laikraščio“ žurnalistė.
2001-ųjų spalio 14-ąją, eidamas 80-uosius metus, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, didelio bičiulių būrio palydėtas, iškeliavo į Antakalnio kapinių Menininkų kalnelį. Ant paminklo iškalti jo mylimo poeto Jurgio Baltrušaičio žodžiai „Yra šviesos ir tamsoje“.

Aldona VAREIKIENĖ