Sniego išbandymai
Lietuvoje gyvendami keturių laikų zonoje pastaraisiais metais stebimės, jei vasarą saulė žeme ridinėjaisi arba jei rudenį lietus merkia, jei pavasarį šalnos želmenis pakanda ir, žinoma, jei žiema parodo savo nagus.
Akivaizdu, pirmoji sausio savaitė pažėrė tiek sniego, kad nesistebėti neįmanoma. Klaipėdos rajono ir kaimyninės savivaldybės patyrė itin gausią sniego ataką. Iškalbingas Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos pateiktas faktas, kad Vėžaičiuose per porą dienų iškrito 90 proc. sausio mėnesio kritulių. Oficialiai užfiksuotos 52 centimetrų pusnys, tačiau žmonės sako, kad kai kur siekė ir metrą.
Nepaisant savivaldos pastangų tiek miestuose, tiek kaimuose situacija savaitės pradžioje vis dar buvo nepavydėtina. Štai Gargžduose nors sniego sankaupos sunkiasvorėmis mašinomis vežamos nuo pirmadienio, tačiau trečiadienį dar nesimatė akivaizdaus rezultato. Gargždų seniūnas sakė, kad sukasi kaip voverės, bet snieguota situacija vis dar stipresnė už valymo pajėgas. Žinoma, socialiniuose tinkluose pasipylė ir pelnytos, ir nepelnytos gyventojų kritikos lavina. Pikti komentarai nė kiek nenusileido sniego lavinai. Suprantamas žmonių įniršis, nes prasidėjo darbo savaitė, po atostogų – vaikai į mokyklas. Mūsiškiai kritikai feisbuke žėrė priekaištus rajono vadovybei pirštu rodydami į aplinkines savivaldybes: esą ten, Kretingoje, Plungėje su stichija tvarkėsi geriau. Juk svetur duona atrodo skalsesnė? Tačiau ir plungiškiai, ir kretingiškiai nė kiek ne mažiau socialiniuose tinkluose velėjo savąsias valdžias. Kokios iš tiesų darbų apimtys buvo, kokių finansinių resursų tai pareikalavo, iliustruoja Plungės rajono savivaldybės mero A. Klišonio pateiktas skaičius: vienos nakties sniego išvežimas kainavo 40 000 eurų. O vežti reikia ne vieną parą.
Nors AB „Kelių priežiūra“ nuolat raportavo, kad kelininkai nepertraukiamai tęsia tiek sniego, tiek slidumo šalinimo darbus, žmonės atkreipė dėmesį, kad rajonuose būtent VIA Lietuva keliai buvo prasčiausiai valomi. Trečiadienį pranešta, kad valstybinės reikšmės keliuose fiksuota 390 mechanizmų darbų, kurių metu nuvažiuoti 54 207 kilometrai ir panaudota daugiau kaip 3 500 tonų slidumą mažinančių medžiagų.
Nei juoktis, nei verkt, kad gamtos stichijos padariniais prisidengę sovietinės kasdienybės išsiilgusieji suskubo pasinaudoti proga ir socialiniuose tinkluose papasakoti, esą kaip puikiai sovietmečiu buvo valomi keliai ir gatvės. Mažų mažiausiai tokius galima juokdariais pavadinti. Nežinau, kur jie gyveno, bet mes, Gintaro, Liepų, Žemaičių gatvės vaikai, klampodavom per pusnis į tuo metu esančią vienintelę vidurinę mokyklą mieste. Paskui Gargžduose pastatė antrąją vidurinę, tad klampoti buvo arčiau.
Sausio pradžios sniego pusnys išbandė ne tik savivaldos resursus, koordinavimo algoritmus, bet ir sutarčių su kelių, gatvių valymo bendrovėmis, individualiomis įmonėmis, ūkininkais praktiškumą bei patikimumą. Ar tokie šios stichijos padarinių (ne)tvarkymo padariniai turės įtakos ateities viešiesiems pirkimams samdant paslaugų teikėjus? Logiškai – turėtų. Reiktų organizuojant paslaugų konkursus ateityje atsižvelgti į tuos, kurie „pramiegojo“ gamtos stichiją, valė „pro pirštus“. Bet tokių sąlygų minėtas įstatymas nenumato. Tad nėra garantijos, kad kitąkart laimės būtent stropuoliai. Žinoma, privatininkai, verslo įmonės, daugiabučių bendrijos sutartis su negebėjusiais laiku išvaduoti iš sniego gniaužtų gali keisti, nutraukti.
Kol savivaldos, įvairių tarnybų atstovai gyventojų prašė kantrybės ir supratingumo, dalis žmonių ėmėsi iniciatyvos ir patys stojo su kastuvais į kovą su sniego stichija. Likę šiltai gulėti ant sofų socialiniuose tinkluose vis prikaišiojo, esą mokesčius mokam, tai kodėl patys turim darbuotis? Žinoma, mokam, bet juk ir pasakyta: palauksit kelias dienas, nuvalysim, sutvarkysim. Tad vieni laukė valdžios veiksmų, o kiti patys veikė: ėmė kastuvus į rankas, kvietėsi į pagalbą kaimynus. Gargžduose ne vieno daugiabučio namo gyventojai susibūrė ir savo pajėgomis kiemus valėsi, o štai Gėlių gatvės žmonės visiems parodė kaimynystės pavyzdį: uoliai ir tvarkingai visos gatvės šaligatviai buvo atkasti.
Neįprastose situacijose atsiskleidžia kaimynystės jėga. Vienas pradeda kasti taką iki namo, kitas prisijungia, trečias atneša karštos arbatos. Netrukus visas ruožas tampa išvažiuojamas, o žmonės, kurie galbūt anksčiau tik mandagiai pasisveikindavo, pradeda kalbėtis, juokauti, dalintis naujienomis. Sniegas tampa ne tik kliūtimi, o pretekstu susipažinti, vienam kitu pasikliauti.
Pasak sociologų, tokie bendri darbai stiprina pasitikėjimą ir kuria saugumo jausmą. Kai žinai, kad kaimynas padės nusikasti sniegą ar pasirūpins vyresniu gyventoju, bendruomenė tampa ne abstrakti sąvoka, o kasdienė patirtis. Akivaizdu, žmonės dažniau remiasi vieni kitais nei institucijomis.
Nors gyvename skubančiame ir individualiame amžiuje, tokios paprastos iniciatyvos patvirtina, kad bendri darbai suartina. Kartais tam nereikia didelių projektų ar oficialių susibūrimų – pakanka sniego, kastuvo ir noro nebūti abejingam.
Kol savivaldos, įvairių tarnybų atstovai gyventojų prašė kantrybės ir supratingumo, dalis žmonių ėmėsi iniciatyvos ir patys stojo su kastuvais į kovą su sniego stichija.
