Talentingos pedagogės kraštietės meilė gimtinei, artimui, lietuvybei

A.Treija buvo talentinga lyderė: ji niekada negyveno tik šiandiena, visą mokyklos darbą planavo jos augimui ir modernėjimui, mokėjo spręsti konfliktines situacijas. Aldona nebijojo rizikuoti, gebėjo kolegas užkrėsti optimizmu, noru tobulėti. Būdama kūrybinga, inovatyvi to reikalavo ir iš kolektyvo. Bet tuo pačiu buvo labai atjauti, pagarbi, puoselėjanti gėrį ir grožį. „Gyvenimo išbandymai mane užgrūdino, todėl aš jautriai išgyvenau kitų žmonių patiriamus sunkumus“, – yra prisipažinusi Aldona.

Gargždų miesto garbės pilietė, talentinga pedagogė Bronislava Aldona Gedvilaitė-Treija per 83 m. prasmingo gyvenimo metus puoselėjo tris aistringas meiles. Jų nieku gyvu niekada nebūtų atsisakiusi, kad ir kas kada nors būtų nutikę. Tai buvo ilgesinga meilė savo tėviškei ir jos žmonėms, ištikima meilė savo išrinktajam Andreij ir sūnui Dainiui bei spinduliuojanti meilė įkurtai Rygos lietuvių vidurinei mokyklai: lietuvybės salelei Latvijoje.

2018 m. švietimo žurnalo redaktorė Anita Šmite latvių ir lietuvių kalbomis išleido knygą apie Aldonos darbinę ir visuomeninę veiklą. Leidinio pavadinimas taikliai atskleidė mūsų kraštietės asmenybę – „Gyvenimo nenuvarginama“. Veikliosios šviesuolės gyvenimo gija nutrūko ligoninėje pirmadienį, balandžio 20-ąją. Netikėtai visiems artimiesiems Aldoną įveikė itin greitai progresavusi onkologinė liga.

Ilgesingoji – tėviškei ir artimiesiems

Kiek šimtų tūkstančių kilometrų kartu su vyru Andrej Aldona nuvažiavo keliu Ryga– Gargždai–Ryga… Tą maršrutą nuolat skatino ilgesingoji Aldonos meilė – tėvų namai, brolio Algimanto (Aliaus) ir Janinos Gedvilų išpuoselėta sodyba Gargžduose, neblėstanti draugystė su klasioke Regina Kaulakiene, su kurios šeima per ilgus dešimtmečius sutapo tarsi su gimine. Čia, miesto kapinėse, ir tėvelių, brolio, močiutės, ir kitų artimųjų lankomi kapeliai.

Aldona – grynakraujė gargždiškė. „Esu gimusi 1937 m. sausio 1-ąją – buvau kaip naujametinė dovana savo tėveliams, kurie mane labai mylėjo, išugdė savo darbštumo pavyzdžiu“, – ne kartą yra kalbėjusi Aldona. Jos tėveliai Elena ir Povilas Gedvilai susituokė 1935 m. Ir visą laiką gyveno Gargžduose. Jie buvo itin nagingi žmonės. Mama ir siuvo, ir audė, ir pynė krepšius, ir namus užlaikė itin švarius. Šventą dieną Elena vilkėdavo sijoną ir švarkelį. Štai iš kur dukros Aldonos stilius ir elegancija! Tėvelis Povilas buvo auksinių rankų žmogus: medžio meistras, iš vytelių pynė net baldus, dar mėgo meškerioti ir buvo geras pasakotojas. Tad aišku, iš kur Aldonos talentas gražiai formuluoti mintis, sakyti auditoriją pavergiančias prasmingas kalbas!

Labai aišku, kodėl ir ji, ir brolis Alius – tvirti Nepriklausomos Lietuvos šalininkai. Gedvilų šeimos ramybę sudrumstė sovietinė okupacija. Tėvelis skaudžiai nukentėjo už pasipiktinimą rusų komunistais, buvo suimtas, jam pavyko pabėgti, tačiau kažkas įskundė, vėl areštavo ir į kalėjimą keleriems metams įmetė be teismo. Mama, likusi viena, kaip įmanydama ieškodavo maisto vaikams ir uždarbio – ją sulaikė esą už spekuliaciją. Šaltą žiemą Aldona su broliu Adolfu liko vieni, ir šalo, ir badavo, išgyveno kaimynų, močiutės padedami.

Tėvelis grįžo iš kalėjimo suvargęs, dirbo akmens skaldykloje, savo rankomis pastatė medinį namelį, įveisė sodą. Kai Aldona jau buvo studentė, gimė broliukas Algimantas.

Aušros gatvėje, žemės sklype prie medinio tėvelių namelio, brolis Alius vėliau pastatė mūrinį namą, kartu su žmona Janina jame svetingai laukdavo sesės Aldonos su šeima, dažnai atvažiuojančios iš Rygos.

Prieš kelerius metus medinis tėvų namelis buvo nugriautas. Bet sodo obelų žydėjimas Aldoną nuolat malonindavo vaikystės ir jaunystės prisiminimais. Jos ilgesingoji meilė tėviškei ir pagarba tėvams išliko iki paskutinio atodūsio. 83-ejus metus. Aldona ilgesio jausmus išliejo eilėraščiuose gimtajam miestui ir jo žmonėms.

Ištikimoji – latviui choristui

Justinas Marcinkevičius, prieš kelis dešimtmečius lankęsis Gargždų kultūros namuose ir išgirdęs moksleivę Aldoną, skaitančią savo eiles, išpranašavo jai garsios poetės ateitį. Galbūt būtent įžymaus poeto skatinamasis žodis padrąsino Aldoną studijuoti Vilniaus pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete. Studijos buvo turiningos, kūrybiškos, Aldona nuo pirmo kurso aktyviai dainavo instituto aukšto lygio mišriame chore. Daug koncertuota, keliauta ne tik po Lietuvą, bet ir kitas šalis. 1958 m. Vasaros studentų dainų šventėje Rygos didžiojoje miško estradoje pirmosios ir amžinos meilės strėlė lemtingai pervėrė Aldonos širdį. Vienas latvių choristas iš Rygos politechnikos instituto choro visą vakarą praleido kartu, ryte atėjo išlydėti nešinas ką tik sunokusiomis braškėmis. Latvių choristo vardas buvo Andrej. Jis pažadėjo atvažiuoti į svečius ir pažadą su kaupu ištesėjo: netrukus ekskursaudamas su savo choru po Lietuvą aplankė ir Gargždus. Pilnas sunkvežimis jaunuolių su žaliom studentiškom kepurėm padarė įspūdį ne tik Aldonos tėvams, bet ir visiems gargždiškiams.

Andrej tuomet studijavo Rygoje, Aldona – Vilniuje. Kai paskaitų metu prasiverdavo auditorijų durys ir pasirodydavo galva su žalia kepure – tai visi žinojo, kad taip daro tik Andrej. Jo grupės draugai irgi netruko susidraugauti su į Rygą atvažiuojančia Aldona. Su studijų laikų draugais draugystė nenutrūko visą gyvenimą.

„Buvome jauni, todėl meilė nugalėjo protą. Baigusi institutą metus dirbau Šilutėje, tačiau neištvėrusi persikėliau gyventi į mylimojo šalį – Latviją. Apie savo pradžią Rygoje galėčiau parašyti atskirą knygą. Kiek daug visokių nuotykių būta, kol mane, lietuvę, pripažino Rygoje“, – ne kartą su šypsena yra prisiminusi Aldona. Jos atvykimo visgi nekantrai laukė ne tik Andrej, bet ir jo kursiokai, fakulteto darbuotojai. Draugai visus metus rinko lėšas ir taupė, kad tuos pinigus galėtų padovanoti Aldonos ir Andrej vestuvėms fakulteto aktų salėje. Tai įvyko 1961 m. sausio 7 d., o kitais metais jaunavedžiai jau džiaugėsi sūnaus Dainio gimimu. Gyvenimas jaunajai porai ruošė naujus išbandymus: iš pradžių tik šaltas būstas vasarnamyje, darbo paieškos. Andrej daug dirbo Rygos politechnikos institute, o Aldona nesibaidė jokių pareigų: buvo ir bibliotekininkė, ir pionierių vadovė, kol gavo mokytojos darbą. Tik vėliau išaušo jos profesinio augimo valanda: pastebėta talentinga mokytoja tapo vienos Rygos vidurinės mokyklos pavaduotoja, o paskui ir labai didelės mišrios latvių-rusų vidurinės mokyklos direktore. Čia vadovaudama kieta žemaitė neištvėrusi rusifikacijos proceso sumaištavo: užsispyrė ir nepaisydama grėsmės savo pareigoms pasiekė, kad mokykloje mokytųsi tik latviai.

Andrej nebuvo tik tylus savo mylimos žmonos Aldonos karjeros liudininkas. Dirbdamas Švietimo ministerijoje buvo Aldonos darbų bendražygis, idėjų skatintojas ir sumanymų įgyvendinimo padėjėjas. Andrej žinojo visus savo išrinktosios projektų užkulisius, pažinojo jos kolegas, bendravo su delegacijų virtinėmis, kai Aldonos įkurta ir išpuoselėta Rygos lietuvių vidurinė mokykla ėmė garsėti ne tik Latvijoje, bet ir užsienyje.

Tiek oficialiuose, tiek neformaliuose susitikimuose, kuriuose Andrej dalyvaudavo su žmona, jo neišsenkantis humoro jausmas, gebėjimas vietoje ir laiku užtraukti kokią latvišką dainą tuoj ištirpdydavo bet kokią įtampą. Būdavo malonu stebėti, kai po iki vėlumos užsitęsusių renginių Andrej padėdavo Aldonai persiauti batelius, dailiai paimdavo už parankės ir veždavo namo, o ryte anksti jis vėl prie vairo ir vėl – į mokyklą.

Aldonos ir Andrej namai buvo svetingi ne tik sūnaus Dainio, brolio Aliaus šeimoms, jie buvo kupini vaišingumo ir dėmesio kiekvienam savo svečiui. Jųjų už Rygos jauki kolektyvinio sodo sodyba vasaromis klegėdavo ir įžymių žmonių, ir draugų, ir giminių balsais.

Lietuvės ir latvio poros gražūs ir ištvermingi santykiai – retenybė šiuolaikiniame išsidraikiusiame pasaulyje: Aldona ir Andrej tikrai buvo dvi vieno obuolio puselės. Vienas dėl kito jie pamilo ir vienas kito gimtąsias šalis, ir išmoko vienas kito kalbas. Įsiplieskusius ginčus ar momentinį pyktį įveikdavo supratingumu ir nuolaidumu. Santuokos priesaika – „kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims – visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu“ – jų šeimoje nebuvo vien gražūs žodžiai, tai buvo jųjų kasdienybės stiprybė.

Vakar, balandžio 24-ąją, Rygos koplytėlėje Andrej, sūnaus Dainio šeima, mokyklos kolegos, bendraminčiai atsisveikino su brangiu žmogumi. Žydintį ir visada laukiamą pavasarį Aldoną nugalėjo klastinga onkologinė liga. Jos kremuoti palaikai atguls amžinam poilsiui gimtųjų Gargždų žemėje. Tokia buvo jau seniai išsakyta velionės valia. Ji bus įvykdyta pagarbiai ir neskubant – po karantino.

Tik mirtis mus išskirs – santuokos priesaikos paskutinysis sakinys. Ištikimajai Aldonos ir Andrej meilei kitąmet būtų sukakę 60 metų.

Spinduliuojanti – išaugintai mokyklai

Buvusi ilgametė Rygos lietuvių vidurinės mokyklos direktorė A. Gedvilaitė-Treija mokinius, mokytojus, tėvus, svečius pasitikdavo spinduliuojančia šypsena. Aldonos darbo veikloje nieko svarbiau nebuvo už 1991 m. įsteigtą lietuvių klasę, kuri tuomet prisiglaudė Rygos 85-ojoje vidurinėje mokykloje. Išaugus lietuvių klasių mokinių skaičiui ir vis gausėjant norinčiųjų 2001 m. persikelta į pagaliau gautas vaikų darželio patalpas Prūsų g. 42A. Senas pastatas buvo rekonstruotas, teritorija sutvarkyta, mokykla išaugo iki vidurinės statuso, su maždaug 400 mokinių, keturiomis dešimtimis mokytojų. Čia įkurtas muziejus, žiemos sodas, vėliau – popamokinės veiklos centras ir kt. Garsas apie prestižinę mokyklą peržengė ir Rygos ribas, ji nuolat buvo lankoma tiek Lietuvos, tiek Latvijos valstybės vadovų, čia aktyviai reiškėsi ir Latvijos lietuvių bendruomenė. Rygos lietuvių vidurinė mokykla, kurioje iki šiol sėkmingai dirba ir kelios gargždiškės pedagogės, keitėsi ir stiprėjo įrodydama savo vertę, jai lėšų skyrė abiejų valstybių Vyriausybės, Rygos Dūma, rėmėjai.

„Mes, lietuviai, gyvendami Latvijoje, supratome, kad galime išsaugoti savo lietuviškas tradicijas, atkurdami lietuvių mokyklą. Tai tapo svarbiu mano gyvenimo uždaviniu“, – yra akcentavusi A. Gedvilaitė-Treija.

„Aktų salėje, kurioje vyko mokyklos įkūrimo dvidešimtmečio šventė, kairėje pusėje ant sienos išrašyti Lietuvos valstybės himno žodžiai, dešinėje – Latvijos. Tie lygiaverčiai valstybių atributai, žmones, iškilmėse kalbančius lietuviškai, latviškai, rusiškai, skatino jaustis oriai ir saugiai. Kiekvienas, atėjęs pasidžiaugti lietuviškos mokyklos sėkme, pastebėjo skleidžiamą toleranciją, šilumą visiems geros valios žmonėms, nepaisant jų politinių ar tautinių pažiūrų“, – rašėme 2011 m. „Bangoje“, po korespondentų apsilankymo mokyklos įkūrimo 20-mečio šventėje.

„Rygos lietuvių vidurinė mokykla pagal mokslo pasiekimus Latvijoje yra geriausiųjų antrajame dešimtuke“, – mokyklos kokybe 25-mečio sukakties proga dalijosi su savo kolegomis, ji nuolat džiaugėsi, kad turi darnų ir aukštų kompetencijų kolektyvą. Ji pasitikėjo savo komanda, o žmonės pasitikėjo ja.

A. Gedvilaitė-Treija buvo talentinga lyderė: ji niekada negyveno tik šiandiena, visą mokyklos darbą planavo jos augimui ir modernėjimui, mokėjo spręsti konfliktines situacijas. Aldona nebijojo rizikuoti, gebėjo kolegas užkrėsti optimizmu, noru tobulėti. Būdama pareiginga ir kūrybinga to reikalavo ir iš kolektyvo. Bet tuo pačiu buvo labai atjauti, pagarbi, puoselėjanti gėrį ir grožį.

Po minėtos jubiliejinės šventės Aldona paskelbė, kad išeina džiaugtis gyvenimu pasitikėdama išauginta jaunąja karta – naująja direktore Jolanta Nagle, kuri kelerius metus vadovavo mokyklos neformalaus ugdymo centrui.

Žinoma, Aldonai būtų plyšusi širdis, jeigu jai būtų reikėję iš karto užverti savosios mokyklos duris. Tik ne jos charakteriui sėdėti rankas sudėjus – pastaruosius metus ji jautėsi naudinga padėdama tvarkyti mokyklos muziejų. Ji nuolat buvo kviečiama ir į svarbius mokyklos, Rygos miesto renginius, valstybinių švenčių minėjimus.

A. Gedvilaitės-Treijos ilgametės darbo ir visuomeninės veiklos archyve daug įvertinimų: valstybiniai apdovanojimai, Gargždų miesto garbės pilietės vardas ir kt. Tai svarbu kiekvienam veikliam, pridėtinę vertę kuriančiam žmogui. Tačiau didžiausias Aldonos pedagoginio talento įvertinimas yra klestinti Rygos lietuvių vidurinė mokykla: laimingi vaikai, kvalifikuoti pedagogai, darbštūs darbuotojai, darnūs tėvai.

Beveik trisdešimt metų Aldona spinduliavo meilę savo įkurtajai lietuvių mokyklai. Tokia meilė nedingsta be pėdsako: ji įlieja naują energiją augančiam ir siekiančiam dar aukščiau augti.

Aldona Gedvilaitė-Treija

Kur dingo metai?

Gyvenimo kelias man rodės toks ilgas

Metus vis skaičiau pamažu,

Bet dienos vis bėgo ir šviesios, ir pilkos –

Kaip mūsų upelio vanduo…

Pasikeitė norai, svajonės užgeso

Ir aš pamažu pavargau…

Ar širdį suspaudė tie bėgantys metai,

Ar viską, ko troškau, radau?

Bet… jeigu reikėtų iš naujo pradėti

Skaityti dienas ir metus?

Ar daug ko pakeisti, brangioji, norėtum –

Ar būtum patenkinta Tu?

Kas buvo, nuėjo ir tyliai pražuvo

Grąžinti ne mūsų galia…

Gyvenime meilės ir džiaugsmo buvo

Man rodos, kad visko gana!

Parskrido paukščiai

Aš nežinau, kodėl taip noriu, kad

Man aplinkui būtų taip gražu,

Kad būtų šilta, žalia ir švaru,

Kad šis pasaulis būtų man priimtinas.

Aš nežinau, kodėl pavasario taip noriu,

Paukščius vėl pamatyti –

Gandrus, žąsis ir gulbių baltą grožį

Kartu pakilt į erdvę ant sparnų –

Ir skristi per laukus ir pievas,

Ir nusileisti pamažu…

Prie upės vingio ant krantų

Žiūrėt į vandenį iš aukščio –

Pajust širdy tą džiaugsmą paukščio,

Kuris parskrido į namus

Iš tolimų laukų pasaulio…

Ką tu matai, baltoji gulbe,

Ką tu jauti tėvelio tvenkiny?

Visi vaikai, baltoji gulbe,

Tavęs taip laukė, ar girdi?

Tave jau šaukia jie prie kranto

Duonelę baltą nešini

Atplauk, baltoji karaliene,

Paimk duonelę iš visų, kurie

Tavęs taip tyliai laukė…

Paimk duonelę – na, atplauk…

Grįžau namo

Grįžau namo, o durys uždarytos

Nubirę lapai nuo obels…

Kodėl nelauki Tu šį rytą

Kad į duris kas pasibels?

Kas pasakys Tau „labas rytas“!

Ir apkabinęs pabučiuos?

Kiek daug žodelių dar nepasakytų

Man tyliai guli širdyje…

Aš pasiilgau mylimos gimtinės

Takų vaikystėj pramintų

Ir Jūsų veidus prisiminus –

Vėl bėgu pamatyti jų!

O pasakyt norėčiau daug ko

Ir Tavo ranką palaikyti…

Bet negaliu Tavęs pasveikinti

Brangioji, mylima mamyte!

Tėviškė

Aš jau esu ant mūsų kalno –

Ir skubame gražiu keliu

Per tiltą ir atgal į kalną –

Prie savo mylimų Gargždų…

Nušvinta, rodos, mano akys…

Matau net čiulbančius paukščius…

Bet jeigu būtų kas pasakęs,

Kad vėl sutiksiu Jus visus?

Aš netikėčiau!

Gyvenimo keliai visus išvedę

Į tolimus kitus kraštus –

Tik atminimai skaudžiai gelia

Kad esame visi kartu!

Ar mes atradom ko ieškojom,

Toli nuo tėviškės brangios?

Taip norisi atbėgt, brangioji,

Takais vaikystės nuostabios!

Namai išaugo, sodai žydi

Tenai, kur buvo taip nyku

Su meilės spinduliu pavydo

Matau, kad jau šypsais ir Tu

Norėčiau čia ramiai gyventi

Ir neliūdėti vakarais

Nelemta buvo man pareiti –

Likimo niekas nepakeis!

Nebūk gobšus!

Nei turto, nei namo kartu nepaimsi,

Nei daug uždirbtų pinigų

Tik šypseną Tavo širdy užrakintą,

Aš tyliai paimsiu kartu!

Ta šildys mane amžinojoj tolybėj

Aukštai už baltų debesų –

Aš lauksiu Tavęs ten nepaprastai tyliai

Tikriausiai atskrisi ir Tu!..

Tada Tu mane švelniai apkabinsi

Ir bučinį karštą pajusiu –

Kaip gera tikėti ir tyliai nurimti

Ir vėl su Tavim būsiu…

Nemoku vien amžinybėj gyventi –

Nemoku čia būti viena.

Abu mes išmokom tenai nepasenti –

Ir, rodos, nebuvo gana –

Sodinti, ravėti ir pjauti žolynus

Ir laistyti savo gėles…

Todėl, rodos, dega širdis prisiminus

Gyvenimo mūsų gaires!

Kaip gera gyventi aukštai danguje

Ir viską matyt, kas vyksta Žemėje!

Vilija BUTKUVIENĖ

Aut. ir A. VALAIČIO nuotr. (iš „Bangos“ archyvo)