Talentingosios priekuliškės stiprybė – maksimalizmas
„Jaunojo talento“ laureatė A. M. Daugėlaitė – daugkartinė įvairių piešinių konkursų laureatė.
Šiemet Ernsto Vicherto premijos jaunuoju talentu vienbalsiai išrinkta Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos gimnazistė Alėja Marija Daugėlaitė. Ji jau yra surengusi ne vieną savo tapybos parodą Klaipėdos rajone. O štai praėjusią vasarą gabi mergina drauge su bendraminčiais sukūrė pano. Alėja įsitikinusi, kad sėkmę konkursuose ir kūrėjo kelią tiesia tobulybės siekis.
Svarbiausias laimėjimas
– Esi nominuota E. Vicherto premijos jaunuoju talentu. Ar tikėjaisi? Kokie įspūdžiai ir emocijos užliejo? Kam ketini skirti premiją?
– Nors tėvai ir tikėjo manimi, pati dvejojau. Kai išgirdau savo vardą renginyje, apstulbau, net negalėjau aiškiai mąstyti. Kai užlipau ant scenos, buvo sunku patikėti, kad laimėjau. Daužėsi širdis ir užplūdo neapsakoma laimė. Premiją skirsiu savo studijų ateičiai. Noriu studijuoti mikrobiologiją Vilniaus universitete, nes mane visada žavėjo gamta, darbas su mikroskopu ir matomas vaizdas pro jį. Be to, mikrobiologija siejasi su daile, juk ten taip pat reikia mokėti piešti ir turėti daug kantrybės.
– Laimėjimų ir pasiekimų turbūt suskaičiuoti rankų pirštų tikrai nepakanka. Kas tau pačiai buvo reikšmingiausia? Kodėl?
– Svarbiausias apdovanojimas – E. Vicherto premija. Juk piešinių konkursuose galima dalyvauti ir nugalėti daug kartų, o šį garbingą įvertinimą pelnyti – tik vieną kartą gyvenime.
– Ką tavo gyvenime reiškia tapyba? Kaip manai, koks tavo braižas? Kuo jis išsiskiria?
– Tapyba yra mano pomėgis. Visada piešiu akriliniais dažais arba ant drobės, arba ant popieriaus. Mano piešiniai išsiskiria smulkmeniškumu, dėmesiu detalėms ir ryškiomis spalvomis.
– Kas tau pačiai tapant maloniausia? Iš kur semiesi įkvėpimo, idėjų?
– Keliaudama visada fotografuoju gražius vaizdus ir vėliau juos perteikiu ant drobės. Taip pat labai mėgstu piešti gėles, kurios auga mano močiutės sode.
– Kaip manai, kokios savybės reikalingos siekti aukštumų meno pasaulyje?
– Kantrybė, atkaklumas, talentas, spalvų pojūtis, kruopštumas.
Menininku per naktį netapsi
– Kuo tave sužavėjo tapyba? Kaip pradėjai savo kūrėjos kelią?
– Tapyboje galiu perteikti tai, ką matau, kas man patinka. Tam nereikia jokių šiuolaikinių technologijų. Piešdama atsipalaiduoju ir pailsiu nuo didelio mokslų krūvio.
Jau nuo 3 metų pradėjau lankyti šeštadieninę tapybos ABC mokyklėlę Klaipėdoje, kur mokiausi piešti, dainuoti, vaidinti. Būdama 5 metų pravėriau Nomedos dailės studijos duris Vėžaičių kultūros namuose, vėliau – Gargždų kultūros centre. Tada ir prasidėjo mano kūrybinis kelias: įvairios parodos, plenerai, dailės stovyklos. Kiek vėliau – piešinių konkursai, olimpiados.
– Galbūt meniškos savybės jau įgimtos: užaugai menininkų šeimoje?
– Šiuos gebėjimus paveldėjau iš savo močiutės. Jos giminėje yra nemažai menininkų. Tačiau vien gabumų nepakanka. Juos reikia vystyti, nes tik tuomet ateityje galima pasiekti aukštų rezultatų. Menininku per naktį tikrai netapsi.
Tėvai mane visada skatino išbandyti viską gyvenime: lankiau ne tik dailę, bet ir lengvosios atletikos treniruotes, teatro, šokių užsiėmimus, baigiau muzikos mokyklą, tačiau pasirinkau dailę.
– Kiek laiko skiri tapybai? Turbūt tai pareikalauja ir nemažai finansinių išlaidų?
– Dažniausiai vieną piešinį piešiu 1–2 mėnesius, skirdama tam apie 2 valandas per dieną. Tačiau jeigu piešinys yra labai didelis, tai užima dar daugiau laiko. Išlaidų niekad neskaičiavau, tačiau priemonės nėra iš pigiųjų. Brangiausiai atsieina geros kokybės teptukai ar drobė.
Freskai mokykloje – apie 400 valandų
– Praėjusią vasarą gimnazijoje su bendraminčiais sukūrėte įspūdingo grožio pano. Papasakok, kaip kilo ši idėja? Kaip ją įgyvendinote?
– Praėjusį pavasarį gimnazijos vadovybė pasiūlė ištapyti sieną mokykloje. Ilgai negalvojau, sutikau su šiuo pasiūlymu ir pradėjau darbuotis. Pirmiausia subūriau komandą, kurią sudarė mano klasiokės. Vėliau padariau įvairių eskizų ir išsirinkau geriausią variantą, kuris vėliau buvo perkeltas ant sienos. Šalia jos planuota įrengti jaunimo poilsio kampelį. Nutariau piešti erdvinį gamtos vaizdą. Juk būtent gamta asocijuojasi su ramybe, poilsiu, geromis emocijomis.
– Kiek laiko skyrei šiam kūrybiniam iššūkiui?
– Kadangi esu perfekcionistė, negalėjau sau leisti, jog darbas būtų neužbaigtas ar nepadarytas tobulai. Tad plušėjome iki pat spalio pradžios, vasaros atostogas praleidome mokykloje. Freską tapėme apie 400 valandų. Tačiau rezultatas buvo vertas pastangų. Tarptautinės mokytojų dienos proga atidaryta nauja edukacinė kūrybinė erdvė.
