Tapybos kūriniuose – apie tai, kas vienu metu ir džiugina, ir slegia

Lietuvos dailininkų sąjungos „Klaipėdos galerijoje“ veikia Gintarės Marčiulynaitės tapybos paroda „Kasdienybės portretai“. Jaunos dailininkės darbuose – tarp tapytojų šiandien ne itin populiarus animalistinis žanras.

Žavisi renesanso meistrais

G. Marčiulynaitė (g. 1988 m.) yra kilusi iš Išlaužo. Vaikystėje dailės ji mokėsi Prienų meno mokykloje pas mokytoją Vladą Tranelį. Prieš septynerius metus Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete autorė įgijo tapybos specialybės bakalauro diplomą. Iš karto po to čia baigė ir magistro studijas. Po kryptingų studijų Gintarė toliau nuosekliai dirba savo srityje, dalyvauja grupinėse parodose bei tapybos pleneruose, gana aktyviai rengia personalines parodas.

G. Marčiulynaitė nuo pat vaikystės svajojo tapti tapytoja ir buvo tikra, kad būtent ši raiška galėtų tiksliausiai įvaizdinti jos mintis, perteikti jausmus ir patirtis. Ilgai ieškoti technikos, kuri būtų artima jos meno suvokimui ir tiktų autorinei raiškai, jai neteko. Jau seniai jauna dailininkė žavisi renesanso meistrų naudotomis aliejinės tapybos technikomis. Anot Gintarės, tai – pamatiniai tapybos pavyzdžiai. Autorei stipriai imponuoja kiekviena kruopščiai ir taikliai ištapyta detalė. Todėl ji pati siekia kuo tiksliau ir realistiškiau pavaizduoti visus objektus. Kadais pramokusi pagrindinių senosios tapybos technikos principų, ji juos naudoja ir šiandien. Žinoma, Gintarės naudojama raiška jau yra gerokai nutolusi nuo renesanso meistrų, įgijusi novatoriškesnių autorinių štrichų. Tačiau ji taip pat iš tapytojos reikalauja itin didelio kruopštumo ir atidumo. Šiandien panašiai kuria tik nedaugelis.

Du žanrai – peizažas ir animalistika

G. Marčiulynaitės lig šiol pagrindinės kūrybos temos – gamta ir gyvūnai. Visa ligšiolinė jos kūryba nesunkiai sutelpa į du žanrus – peizažą ir animalistiką. Nuo studijų laikų pasirinkta naminių gyvūnų tema autorei svarbi keliais aspektais. Pirmiausia – tai erdvės, kuriose vyksta jos pačios gyvenimas. Tai – jos namai, kambarys, sodas ir nuolat jose šmėžuojantis šuo. Jis – visuomet greta. Kasdienis rūpestis ir meilė paskatino ją įdėmiau pažvelgti į šių mažų sutvėrimų, vis labiau priklausančių nuo žmogaus, padėtį. Palaipsniui dailininkė pradėjo gilintis į suvaržytos laisvės ir betarpiškos draugystės temą. Tiesioginį ir netiesioginį ryšį tarp augintinio ir šeimininko ji pabrėžia pavadžiu. Iš pradžių daugiau iliustracinio pobūdžio darbai ilgainiui prisipildė gilesnių ir ne tokių optimistiškų apmąstymų, analizuojančių jau šiek tiek kitą naminių gyvūnų egzistavimo pusę. Gintarė pradėjo gilintis į tai, kaip gyvūnas jaučiasi miesto teritorijoje ir besąlygiškai priima jam žmogaus primestą pasaulį. Tai visiškai nauja pozicija autorės darbuose. Pabandyti suprasti, ką jaučia jos augintinis ir suvokti bei priimti aplinką taip, kaip tai daro jis. Ar žmogaus ir gyvūno pasaulis gali susijungti ir kartu harmoningai egzistuoti, vienas kitam netrukdydamas. Ar vis dėlto vieno iš jų dominavimas yra neišvengiamas?

Prisimindama pagrindinius gamtos dėsnius ir laisvą, neįpareigojančią jos prigimtį, autorė apmąsto, kaip keičiasi nuo jos tolstančio žmogaus ir šalia jo atsidūrusio gyvūno gyvenimas. Žmogus, vis labiau atitrūkdamas nuo natūros, dalelę jos vis dėlto įsigeidžia pasilikti sau. Tai – gyvas padaras, šuo ar katė, jau seniai prijaukintas, bet kažkada turėjęs neribotą laisvę. Ir tik prieš kelis dešimtmečius atsidūręs uždaruose mūsų butuose. Labai retai – iš gailesčio, dažniausiai – iš savanaudiškų paskatų. Kad žmogus išvengtų vienatvės ir suteiktų savo dienoms ryškesnių spalvų. Kad būtų, kas visą dieną ir visą gyvenimą lauktų, kad jaustumeisi svarbus ir reikalingas. Ši autorės paroda – ne tik apmąstymai apie tai, bet ir savotiška padėka mažiesiems keturkojams už tai, ko net nereikalaudami iš jų gauname kiekvieną akimirką.

Pasaulio ribos – per virvę

Asmeniškas ryšys su šunimi, paskatinęs autorę imtis šios temos, suteikė jai galimybę apmąstyti būties esmę ir pažinti naujas jos formas. Per santykį su šunimi išryškėja svarbūs jos gyvenimo momentai, prisiminimai ir patirtys. Kurių galbūt dar nėra daug, bet ji jau žino, kad būtent tai ją formuoja kaip žmogų ir kaip kūrėją. „Tapyboje analizuoju žmogaus ir šuns santykį, kuris persirutulioja į gamtos ir civilizacijos ryšį, jo kitimą. Gyvūnas yra priklausomas nuo žmogaus veiklos ir norų. Jis visuomet pririštas prie pavadžio arba uždarytas interjere. Gyvendamas kartu su žmogumi, jo priklausomybėje, gyvūnas praranda susitapatinimą su gamta. Jo pasaulio ribos apibrėžtos, natūrali prigimtinė aplinka pasikeitusi, tuščia, pilka. Mano vaizduojamas pasaulis labai žemiškas, visos akimirkos paimtos iš kasdienybės, nesumeluotos. Nuo portreto iki išnykimo kažkiek apčiuopiamoje erdvėje. Kiekvienas darbas išgyventas, kupinas prisiminimų“, – teigia autorė.

Gintarė per gyvūnus išreiškia skirtingas būsenas: laukimą, nerimą ir atsidavimą. Ji užsimena ir apie tas trumpas džiaugsmo akimirkas – ilgai lauktus draugiškus, ramius ir romantiškus pasivaikščiojimus. Kituose darbuose autorė pasineria į gyvūno priklausomybės nuo jo šeimininko temą, išryškindama jo apribotos laisvės problemą. Todėl jis dažniausiai čia vaizduojamas pririštas. Kaip teigia autorė, „būtent virvės ilgis apibrėžia šuns pasaulio ribas“ ir nulemia paviršutinišką jo bendravimą su žmogumi. Kai kuriose drobėse matomas žmogaus šešėlis, kaip įrodymas apie nuolatinį jo buvimą kažkur netoliese.

Neįkyrus bakstelėjimas pirštu

Gyvūnai autorei – ne tik būtybės, kuriomis užpildomos jos drobės. Tai – galimybė pažvelgti į kasdienybę iš kitų perspektyvų ir patyrinėti kitą, dažniausiai pamirštamą jos pusę. Gyvūnas, kaip ir žmogus, atėjęs iš gamtos. Tačiau (kaip ir žmogus) jau tapęs miesto – blokinių namų, grubaus grindinio, nuolatinio gamyklų ūžimo, mašinų ir kito triukšmo užtvindytų gatvių dalimi. Tai erdvės ir sąlygos, kurias sąmoningai ar nesąmoningai žmogus sukūrė sau. Ir čia lieka tik truputis gamtos, kurios dalimi vis dar yra gyvas, iš prigimties laisvas šuo, katinas, žiurkėnas ar kitas padarėlis. Kita vertus – tai nostalgija būtam laikui kaime, gamtai ir ilgėjimasis to, neįpareigojančio laisvo gyvenimo, kurio nesam patyrę. Autorė teigia, kad jos kūryba nėra bandymas aprėpti visas problemas. Ji vaizduoja tik tai, ką pati pastebėjo ir kas ją sujaudino. Veikiau, tai – tik priminimas, neįkyrus bakstelėjimas pirštu į tai, ko per nuolatinius rūpesčius, skubėjimą ir egoizmą dažniausiai esame linkę nepastebėti.

G. Marčiulynaitės tapybos paroda „Kasdienybės portretai“ Klaipėdoje veiks iki rugsėjo 7 d. Galerijos (Bažnyčių g. 6, Klaipėda) darbo laikas – pirmadieniais–penktadieniais nuo 11 iki 18 val., šeštadieniais – nuo 11 iki 16 val.

Danguolė RUŠKIENĖ

Autorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių

Skip to content