Tautodailininkės kūryboje nėra atsitiktinumų

Laiko brydė
2 sausio, 2019
0

„Nuo vaikystės domiuosi menais. Esu dariusi visokių nesąmonių. Žinojau, kad yra tokie tapybos darbai, kai tapoma aliejiniais dažais. Mamos paprašiau, kad duotų valgomojo aliejaus. Pamakalavau dažus ir…“ – šypsodamasi pasakojimą apie pirmuosius nesėkmingus bandymus pradėjo respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatė, gargždiškė tautodailininkė Valerija Jurevičienė. Prieš šv. Kalėdas jai įteikta Vytauto Majoro tautodailininko vardo premija, o kūriniai kartu su kitų rajono tautodailininkų darbais eksponuojami Gargždų krašto muziejuje parodoje „Ženklai“.

Ir vadovavo, ir dekoravo

Pažintį su menu vaikystėje gimtuosiuose Kuršėnuose pradėjusi V. Jurevičienė, jei ir galėtų ką savo gyvenime keisti, sako, jog nekeistų nieko: „Man patinka tai, ką darau. Kūriniai yra mano gyvenimo dalis.“ Kaip ir Gargždai, į kuriuos ištekėjusi persikėlė gyventi. Kuršėnuose liko vaikystės ir jaunystės prisiminimai, pirmoji darbinė patirtis. „Baigusi Kuršėnų vidurinę mokyklą pradėjau dirbti kultūrinį darbą. Tada jokių kultūros mokslų nereikėjo, atsirinkdavo gabius žmones. Esu dirbusi ir Kuršėnų kultūros namų direktore, ir šokių instruktore, vadove. Prieš Dainų šventes važiuodavau į šokių vadovų kursus“, – daugiau nei 50 metų atgal mintimis nusikėlė V. Jurevičienė. Gargžduose kolūkių stendų apipavidalintojos darbą netrukus pakeitė dekoratės pareigos buvusioje rajkoopsąjungoje. 14 metų V. Jurevičienė kūrė parduotuvių vitrinas, konsultavo prekybininkes, o prieš Naujuosius metus padėdavo pasiruošti vitrinų konkursui. „Smagus buvo tas laikas. Vakarais miestiečiai išeidavo pasivaikščioti ir apžiūrėti apšviestų parduotuvių vitrinų, o vasarą Minijos slėnyje vykdavo prekybininkų šventės. Jie rengdavo namelius, palapines, kuriuos reikėdavo apipiešti“, – prisiminė V. Jurevičienė. Penkerius metus ji neakivaizdžiai studijavo Maskvos liaudies menų universitete, kurį baigė 1983 metais. Jau tada buvo vertinami talentingos moters gebėjimai, o 1994 m. tapusi Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus nare ji netrukus surengė ir pirmąją parodą.

Ne premija, o įvertinimas

Siuvinėjimas, karpymas, floristika, koliažas – pagrindinės darbų technikos, tačiau tautodailininkė prisipažįsta, kad be piešimo nebūtų nė vieno darbo, nes pirmiausia tai, ką siuvinėja ar karpo, nusipiešia. „Yra sakoma, nori piešti – išmok pasidrožti pieštuką. Ne drožtuku, o peiliu, juk tik taip galima padrožti smailiau ar bukiau, nes skirtingam piešiniui reikia skirtingai padrožtų ir įvairaus kietumo pieštukų“, – dalijosi patirtimi V. Jurevičienė. Trečią dešimtmetį ji kviečia į parodas, kuriose eksponuojami ir piešiniai pieštuku, ir karpiniai, ir siuvinėti paveikslai bei delmonai, floristikos darbai, koliažai. Tik aliejiniais dažais tapytų paveikslų, kuriuose dangaus spalvos, pamėgti saulėlydžiai, nedrįstanti rodyti svetimiems – juos mato tik šeimos nariai.

„Niekada neskaičiavau savo darbų. Vienus dovanojau, kitus pardaviau. Po kai kurių parodų žmonės užrašydavo savo nuomonę apie mano kūrinius specialiame sąsiuvinyje. Man visada tai buvo pats didžiausias įvertinimas“, – sakė V. Majoro tautodailininko vardo premijos laureatė, akcentuodama, jog jai labai svarbu, kad žmogus suprastų jos kūrinius. „Nuostabus fantazijos ir kruopštumo derinys“, „Grožis gydo žmones. Kurkite, džiuginkite“, „Ačiū už mintį, gyvenimo filosofiją, subtiliai išreikštą tradicinėje mūsų tautodailės kūryboje, pateiktą šiuolaikine technika. Pirmą kartą matome jūsų karpinius vitražus“, – tokie parodų lankytojų įrašai mirga minėtame sąsiuvinyje.

Atsitikimas pasiūlo temą

Tačiau ne visi sukurti darbai patinka pačiai kūrėjai „Esu išmetusi ne vieną paveikslą. Kažkas erzino. Vieną ir siuvinėtą esu suplėšiusi“, – prisipažino V. Jurevičienė, neslėpdama, jog kūrybinis procesas ne visada yra lengvas, nors pagauta įkvėpimo gali dirbti per naktį. Įkvėpimas ateina netikėtai, net skaitant. „Pajuntu, kad mano mintys jau kitur. Pradedu mąstyti, pavyzdžiui, kas dedasi po žeme, kaip juda medžių šaknys, – mįslingai šypsojosi kūrėja. – Noriu tai parodyti kurdama, bet ne kiekvienas supras. Mano kūryboje nėra atsitiktinumų.“ Moteris prisipažįsta, kad nekopijuoja realybės, kad ir kokia graži ji būtų, jai patinka atsitikimai. „Važiuoju kartą smarkiai lyjant automagistrale ir matau vidury laukų vienintelį stulpą, ant kurio gandralizdis, o jame gandriukai. Man taip jų pagailo, merkiamų lietaus, tad paveiksle virš gandralizdžio iškėliau skėtį“, – vieno iš paveikslų, eksponuojamų dabar Gargždų krašto muziejuje, istoriją papasakojo autorė. Piešia, siuvinėja, karpo ji tai, kas sukelia jausmus. Parodoje „Ženklai“ galima pamatyti ir paveikslą, kuriame keturi beržai ir trys žmonės. „Tie beržai yra prie kelio prieš mūsų namo langus. Mūsų šeima juos pasodino. Vienas beržas be šakų. Tai žmogus, kuris jau miręs“, – atskleidė V. Jurevičienė. Ar yra tokių paveikslų, kurių nedovanotų ir neparduotų už jokius pinigus? Kūrėja įsitikinusi, kad tie, kurie atspindi labai asmeniškus išgyvenimus, liks sūnums, anūkams.

Paklausta, ar smagu po vienu stogu gyventi trijų kartų šeimos nariams, dviejų sūnų mama ir penkių anūkų močiutė V. Jurevičienė nusišypsojo, nes to klausia daug kas. „Man labai gera, nes mes gražiai sutariame. Per tiek metų nesame susipykę. Beje, sūnūs Deimantas ir Mindaugas turi meninių gebėjimų, kurie atsiskleidžia tiek namų interjere, tiek eksterjere. Deimantė ir Karolis, mano anūkai, labai gražiai piešia, o Julius nuo vaikystės jaučia muziką, jau ne kartą vaidino profesionalioje scenoje“, – žavisi anūkais močiutė, labai mėgstanti bendrauti, diskutuoti su jaunais žmonėmis.

1994 m. V. Jurevičienė tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus nare.
2005 m. jai suteiktas Lietuvos tautodailės kūrėjos statusas.
2007 m. tapo respublikinio konkurso „Lietuvos kaimo dailieji amatai“, kuriam pateikė siuvinėtą paveikslą „Šeima“, laureate.
2008 m. tame pačiame konkurse laureatės vardą tautodailininkė pelnė už siuvinėtus delmonus. Juos kurti dar 1990 m. V. Jurevičienę įkvėpė Klaipėdos universiteto dėstytoja Elena Matulionienė.