Tos pačios motinėlės vaikai ir Donelaičio grojaraštis
Vilniuje lapkričio 30 d. rašytojai Editai Barauskienei drauge su kitais laureatais iškilmingai įteiktas K. Donelaičio medalis „Širdings brolau“.
Tądien buvo minima Mažosios Lietuvos, kuri su Didžiąja Lietuva yra tos pačios motinėlės vaikas, diena ir Tilžės akto pasirašymo 98-osios metinės.
Patriotizmą augina kalba ir istorija
Kultūros viceministras Arnas Neverauskas įžangoje pastebėjo, kad dabarties įvykiai Ukrainoje, tautinio ir istorinio paveldo naikinimas Sirijoje rodo, jog tautinio apsisprendimo klausimai yra gyvi ir lieka viena aštriausių temų nūdienos geopolitikos kontekste. Kas sudaro tautą? Kalba-kultūra-paveldas – tai vienijantys komponentai. Lenkijoje prieš trejus metus buvo atliktas tyrimas ir nustatyta, kad patriotizmas žmonėse, kurie domisi savo kalba, savo istorija, eksponentiškai auga, tokie žmonės tampa atsparesni globaliems iššūkiams, propagandai, kitiems tarptautinės turbulencijos veiksniams. Todėl Mažosios Lietuvos idėjos puoselėjimas yra labai svarbus, verta šią temą traukti iš paraščių. Bet valstybės gyvenimą sudaro ne vien orinės frazės, bet koks darbas prasideda nuo žmogaus. Ir jei atsiranda teisingų žmonių, savo darbą mylinčių žmonių, galime matyti rezultatą.
Antanas A. Jonynas, Rašytojų sąjungos pirmininkas, įteikė kolegei Editai Barauskienei K. Donelaičio medalį ir sakė, jog garbės ir dėkingumo reikalas priimti Rašytojų rūmuose Vilniuje tokius gražius, garbius žmones. Mažoji Lietuva daug nusipelniusi Didžiajai Lietuvai, yra kultūros ir ypač jos literatūros pamatas. Kas būtų lietuvių tauta be Mažvydo, Bretkūno, Donelaičio, Rėzos? Ant šitų mūsų atlantų ir laikosi lietuvių literatūra.
Savo kalboje Edita, kaip mažlietuvė, džiaugėsi kiekvienu, kuris skaito ir domisi Mažąja Lietuva. Raudona jos kūrybos gija – tai, kas svarbu tautai: kalbos ir rašto išlaikymas. Edita parašė apie Mažvydą, Kulvietį, Simonaitytę, Donelaitį. Tai ryškūs istorijoje žmonės. Bet kur rasi pasaulyje tokią mažumą kaip mažlietuvių, paprastų kaimo žmonių, kurie rinktų tūkstančius parašų, sudarytų deputaciją, apsirengę tautiškais rūbais su dovanomis karaliui važiuotų į Berlyną su vieninteliu prašymu: leiskite mums kalbėti lietuviškai bažnyčioje ir mokykloje. Buvo ne viena tokia deputacija, karalius pažadėdavo, o grįžus valdininkai darydavo savo. Ir vėl važiuodavo.
Pasirašė už Lietuvą
Dvidešimt keturi vyrai, rudenišką dieną Tilžėje susirinkę iš abiejų Nemuno pusių, dėjo savo parašus, kad norėtų prisiglausti prie Didžiosios Lietuvos. Didžioji Lietuva tuo metu nebuvo tokia geidžiama nuotaka: jauna, ką tik atgavusi nepriklausomybę. Ne dėl kraičio, ne dėl turtų mažlietuviai tai darė. Vienintelė Tilžės akto signatarų mintis: kad jie galėtų kalbėti lietuviškai ir kad jų vaikai kalbėtų lietuviškai. Ir jie visi žinojo – jei pasirašo už Lietuvą, yra prieš Vokietiją. Ir jie žinojo, kas jų laukia. Pavyzdžiui, Tilžės spaustuvininko Jagomasto šeima 1941 metais išžudyta Paneriuose kartu su žydais – tik todėl, kad norėjo lietuvių kalbos. Kalbos išsaugojimo linija eina per visą Mažosios Lietuvos istoriją. Ar reikia tokių švenčių kaip Mažosios Lietuvos diena, klausė Edita. Būtinai reikia, kad žmonės sužinotų, kas tie mažlietuviai, kodėl norėjo jungtis, kad lietuviai priimtų mažlietuvius broliškai. Ir kaip tikra širdinga sesė padovanojo savo knygą „Tolminkiemio sodininkas“ studentams iš Įsrūties.
Taikliai pastebėjo Editos bičiulė: Eugenija Šimkūnaitė buvo augalų žiniuonė, o Edita Barauskienė – Mažosios Lietuvos.
Muzika Donelaičio akimis
Po žodžio meistrės Editos kalbos Čiurlionio styginių kvartetas dėl pusiausvyros atkūrimo norėjo groti Felikso Mendelsono „Dainas be žodžių“, o Mažosios Lietuvos dienos proga negroti Volfgango Amadėjaus Mocarto „Mažosios nakties muzikos“. Taip subtiliai pajuokavę muzikantai į orą išmetė nuostabią idėją: žvilgtelėti į muziką Donelaičio akimis. Altininkas Gediminas Dačinskas: sunku įsivaizduoti to meto Europoje tvyrojusią muzikinę padangę – įsigilinus tampa aišku, kad ji buvo daug gyvesnė nei Lietuvoje šiuo metu. Dabar Lietuvoje vyrauja radijo stoties „M-1 Plius“ stiliaus muzika, „Eurovizijos“ dainų konkurse muzika nesikeičia penkiasdešimt metų, o Europoje baroko epocha mirgėjo nuo stilių įvairovių, krypčių, nuo iškylančių naujų kūrėjų. Koks būtų mažas Donelaičio „Spotify“2 grojaraštis, kas būtų jo feisbuko draugai? Kokį kūrinį Donelaitis laikintų3? Ir kvartetas pagriežė to meto kūrėjo Johano Pachelbelio „Kanoną“, kurį, atlikėjų manymu, rašytojas įtrauktų į savo grojaraštį. Kitas kompozitorius, kurio klausytųsi Donelaitis ir kuris būtų grojamas baroko epochos radijo stoties à la ZIP FM, – Josephas Volflis, šlaistūnas Mocarto draugelis, mokęs Mykolą Kleopą Oginskį fortepijono. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doc. G. Dačinskas klausytojus pribaigė palygindamas XVIII amžiaus Donelaičio asmenybę su XX amžiaus pabaigos britų roko grupės „The Rolling Stones“ lyderio Miko Džagerio (Mick Jagger): abu – sunkioji savosios srities artilerija, abu gyveno besibaigiančioje epochoje.
Ir K. Donelaitis nebūtų „M-1 Plius“ gerbėjas. Kodėl? Galvokit patys.
1. Specialiai sukurtas dainų sąrašas.
2. Muzikos transliavimo platforma, kur galima klausytis mėgstamų atlikėjų, albumų ar grojaraščių pagal muzikos žanrą ar nuotaiką savo telefone, kompiuteryje ar planšetėje.
3. Mėgtų.
Miglė DATKŪNAITĖ
A. VALAIČIO nuotr. iš „Bangos“ archyvo
