Trečioji priekuliškių dovana E. Vichertui

Spektaklyje „Šaktarpis“ vaidino (priekyje) B. Šlyžaitė ir G. Krugelytė, antroje eilėje iš kairės – Albina Jucienė, E. Kazlauskis, V. Eitutavičienė, L. Dvaržeckienė, M. Burneika, rež. D. Savickis, N. Viršilienė, L. Mitkus, B. Pleskūnas, K. Žilinskas.

Priekulėje, Mažojoje kultūros sostinėje, penktadienį įžiebta dar viena kultūros stotis. Ją nušvietė Priekulės Ernsto Vicherto mėgėjų teatro spektaklio pagal šio autoriaus kūrinį „Šaktarpis“ premjera. Tai trečioji priekuliškių dovana šiame mieste XIX a. viduryje gyvenusiam teisėjui, rašytojui, teatro trupės įkūrėjui E. Vichertui.

Premjera jaudino žiūrovus

Mėgėjų teatrui scenoje atskleisti XIX amžiaus pabaigos Mažosios Lietuvos žvejų kaimo dvasią – nelengva užduotis. Tačiau jauno, kūrybingo režisieriaus Donato Savickio vadovaujamam kolektyvui tai pasisekė. Garso montažas, dekoracijos, kostiumai ir aktorių vaidyba jaudino žiūrovus. Pilna salė susirinko, ir net pritrūko bilietų.

E. Vicherto kūrinio „Šaktarpis“ tematika nepaseno: epochos keičiasi, bet moralinės vertybės ir žmonių silpnybės – tos pačios. Amžinos kaip pasaulis: meilė, pasiaukojimas, tikėjimas, garbė ir – turto godulys, kerštas, tėvų ir vaikų konfliktas.

Šaktarpis – vietinė stichija, kai marios vaduojasi iš ledų gniaužtų ir savo kelyje naikina viską, ką sutinka. Tačiau spektaklio siužete šis grėsmingas gamtos reiškinys apsaugojo jaunų žmonių meilę – Elzės (akt. Loreta Dvaržeckienė) ir Endrikio (akt. Marius Burneika), Julijos (akt. Nijolė Viršilienė) ir Gericho (akt. Laimonas Mitkus). Brandos sulaukusius – Gritą Endromaitienę (akt. Vilija Eitutavičienė) ir kapitoną Grinbaumą, prievaizdą (akt. Kazimieras Žilinskas) priverčia permąstyti ir pakeisti savo nuostatas. Po dramatiškos situacijos žiūrovai atsiduso: kapitonas palaimino Elzės išgelbėtus mylimuosius – savo dukrą Juliją su Gerichu. Gritė, apmąsčiusi Elzės pasiaukojimą, jos garbingą poelgį, vertą apdovanojimo (šio krašto žmonės anuomet vertino valstybinį apdovanojimą), sutiko, kad neturtingo žvejo Jurgaičio (akt. Bronius Pleskūnas) dukra Elzė taptų jos marčia, sūnaus Endrikio žmona.

„Jautrus kūrinys. Taip norėjau, kad baigtųsi laimingai“, – po spektaklio prisipažino Priekulės seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė.

Praeities dvasia – ne tik per vaidybą

Vienas žiūrovas, nenorėjęs skelbti pavardės, po spektaklio gyrė priekuliškius, kurie neleidžia užmarštin nugrimzti šio krašto istorijai. Anot jo, premjera „Šaktarpis“ – pagarba čia gyvenusiems lietuvininkams.

Aktorius M. Burneika neslėpė, jog kurti Endrikio personažą nebuvo lengva: sunkus tekstas, sudėtingos sakinių konstrukcijos. Tačiau kūrybinis rezultatas atpirko viską.

Aktorė L. Dvaržeckienė, taip pat sukūrusi vieną iš pagrindinių vaidmenų, kalbėjo, jog pirmiausia teko perskaityti „Šaktarpį“, pažiūrėti pagal jį sukurtą Algimanto Puipos filmą „Elzė iš Gilijos“. „Vykdžiau režisieriaus nurodymus“, – ištarė aktorė, savo personažu atskleidusi šio krašto moters taurumą, pasiaukojimą dėl tikėjimo.

Spektaklio statytojams kuriant kostiumus, teko išanalizuoti nemažai istorinių nuotraukų. Konsultacijų negailėjęs kraštotyrininkas Egidijus Kazlauskis spektaklyje sukūrė apsukraus raštininko personažą, kuris apgavo neraštingą našlę Gritę, išviliojęs pinigus. Tačiau laisvalaikį istorijai skiriantis Egidijus prisipažino, kad jam buvo įdomiau atkurti ano laikotarpio dvasią vizualiai – per mados kultūrą, ekonominį lygį, buitį. Antai „Šaktarpyje“ vaizduojamu laikotarpiu tarnautojai dėvėjo uniformas – kapitonas ir girininko padėjėjas vaidino jomis pasipuošę.

Nuo pat mėgėjų teatro įsikūrimo spektakliuose vaidinanti Vilija Eitutavičienė šiame sukūrė vieną iš pagrindinių – ryškų Gritės Endromaitienės personažą. „Aš vaidinau apsirengusi rūbais, atspindinčiais autentišką anų laikų madą,“ – džiaugėsi aktorė.

Beje, debiutantės Brigita Šlyžaitė ir Glorija Krugelytė, vaidinusios jos dukras, neištarusios nė žodžio, sukūrė įtaigius charakterius.

Režisierius D. Savickis prasitarė, kad jam rūpėjo ne tik kuriami personažai, bet ir santykiai su aktoriais. „Dievo palaima su juo dirbti“, – sakė teatro žmonės.

„Aktoriai, pastatę „Šaktarpį“, įgyvendino mano svajonę. Esu laiminga“, – po premjeros džiugiai ištarė Priekulės kultūros centro direktorė Alanta Zapalskienė, prieš 14 metų įkūrusi E. Vicherto mėgėjų teatrą. Ir pridūrė: „Tai didžiulis aktorių mėgėjų darbas.“

Pasak D. Bliūdžiuvienės, spektaklis „Šaktarpis“ – trečioji priekuliškių dovana E. Vichertui. Pirmoji – E. Vicherto mėgėjų teatro įkūrimas, antroji – atidengta memorialinė lenta teisėjui, rašytojui, lietuviškų apysakų autoriui ant pastato Priekulėje, Naujosios g. 3, kur gyveno Priekulės teisme 1860–1863 m. dirbęs E. Vichertas (1831–1902).

NUOMONĖS

• Priekuliškė mokytoja Daiva Kačinskienė: „Sužavėjo dekoracijos – didžioji spektaklio vinis. Net sunku suvokti, kaip reikėjo jas sukurti. Ir aktorių vaidyba įtaigi. Esu mačiusi nemažai šio teatro spektaklių. Pastarasis – didelis žingsnis tobulėjime.

  Skaitydama „Šaktarpį“ įsivaizdavau kitokias interpretacijas, tačiau labai įdomios šiame spektaklyje. Galvoju, kad aš klydau. Premjerą žiūrėję priekuliškiai labai džiaugėsi – visų žiūrovų geros emocijos.“

• Priekuliškė mokytoja Giedra Aleknavičienė: „Nustebino spektaklio scenografija, aktorių vaidyba. Mačiau visus šio teatro spektaklius – tai vienas iš sudėtingiausių. Esu sužavėta.“

• Spektaklyje „Šaktarpis“ vaidino 12 aktorių. Režisierius – D. Savickis, E. Vicherto mėgėjų teatre pradėjęs dirbti prieš metus.
• Medžiagos scenografijai (kostiumams ir dekoracijoms) kainavo daugiau nei 500 eurų. Rūbus pasiuvo priekuliškė siuvėja Jolanta Barauskienė.
• Garso montažą, dekoracijas kūrė D. Savickis, dekoracijas sumeistravo Vytautas Zapalskis.

Virginija LAPIENĖ

K. MARCINKEVIČIENĖS nuotr.