Tremtinių kelionė į baltosios ramunės šalį

Su tremtiniais kartu į ekskursiją vyko ir Klaipėdos rajono savivaldybės mero pavaduotoja Rūta Cirtautaitė (centre).

Kur ta šalis, išsirinkusi tris savo nacionalinius simbolius: paukštį – baltąją kielę, vabalą – dvitaškę boružę ir gėlę – baltąją ramunę. Tai mūsų šiaurinė kaimynė, broliška respub­lika Latvija.

Minėdami Baltų vienybės dieną, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Klaipėdos rajono tremtiniai, jų giminaičiai ir prijaučiantieji vyko į Latviją aplankyti Jūrmalą ir Rygą. Vėžaitiškis gidas Stasys Laučys žemaitiškai porino, jog neduos keliauninkams nuobodžiauti iki pat Rygos.

Kelionėje pakalbinau Danutę Gedmintienę, kuri su vyru Povilu dalijosi kelionės įspūdžiais. Danutė sakė buvusi ištremta į Krasnojarsko kraštą ir pusbadžiu dirbusi Bolturino miškų pramonės ūkyje. Net sapne nesapnavusi, kad grįžusi į gimtąją Lietuvą galės važiuoti į ekskursijas nemokamai su vieno likimo tremtiniais. „Tokios kelionės mums padeda išgyventi tas skriaudas, kurias patyrėme iš sovietinių okupantų. Kad tik Dievas duotų sveikatos, gal Lietuva išsikapstys iš šiuolaikinių nepriteklių, o mes patys vyksime į naujas keliones“, – įsitikinusi kalbėjo Danutė.

Kuldigoje aplankėme turistų pamėgtą Ražupės smėlio kasyklą, pradėtą eksploatuoti dar XIX a. pradžioje. Toliau Kuldigoje įdomiausia vieta – Ventės upės krioklys, besitęsiantis nuo vieno kranto iki kito 275 metrus. Per potvynius upė šioje vietoje pakyla į 4 metrų aukštį ir siekia arkinio tilto apatines atbrailas. Pats tiltas restauruotas ir atrodo įspūdingai. Čia mūsų ekskursijų nuolatinis fotografas, trumpametražių filmų kūrėjas Vaclovas Sakalauskas vos spėjo suktis. Visi norėjo įsiamžinti Ventės upės, ištekančios iš Lietuvos, išskirtinio landšaftinio grožio peizaže.

Iš Kuldigos autobusas pasuko į Jūrmalą, kurioje protarpiais gyvena apie 25 000 žmonių. Kurortas, galima sakyti, europinės reikšmės. Nors Jūrmala pajūriu tęsiasi ne vieną dešimtį kilometrų, įvažiavimo mokestis už vieną lengvąją mašiną – 5 eurai. Tačiau Latvijos policininkas, pamatęs lietuviškus mūsų autobuso numerius, plačiai šypsodamasis pagarbiai pasisveikino ir praleido be mokesčio. Mes, žinoma, mojuodami ir šypsodamiesi jam padėkojome…

Laikas neapsakomai vijo mus į priekį, nes už 32 kilometrų knietėjo pamatyti Rygą. Įspūdžių buvo nors samčiu semk. Gido ir ekskursantų pašnekesių įvairovėje paklausiau vėžaitiškės Gėnės Anužienės, kokia jos nuotaika ir kaip vertina kelionę. „O kad taip būtų pas mus įvažiuojant į Neringą, kur tenka pakloti net 20 eurų ir vis jiems ne gana“, – atsakė buvusi tremtinė. Ji papasakojo, kaip jos abu tėvus su keturiais mažais vaikais ištrėmė iš Plungės į Sibiro Krasnojarsko krašto Usursko rajono stepių platybes. Tramdydama ašaras moteris kalbėjo, kaip tremtiniai buvo palikti plynose stepėse, vėtrų pagairėje be pastogės, maisto ir vandens. Kokį pažeminimą ir sovietinių prižiūrėtojų žiaurumus jiems teko patirti! Jos sesuo (dabar gyvena Klaipėdoje), būdama vos 14 metų, jau dirbo laukuose traktoriumi, kad į šeimą parneštų didesnę sėleninės duonos kriaukšlę. „Niekada nepamiršime tos skriaudos, kurią patyrė tremtiniai. Todėl gerai pamąstykime prieš eidami į rinkimus, ką rinksime į Seimą“, – kalbėjo tremtinė G. Anužienė.

Mūsų autobusas išriedėjo per Dauguvos tiltą, sustojo Rygos aikštėje šalia „Raudonojo Latvijos kareivio“ marmurinio paminklo. Kažkodėl šis rausvo marmuro pamink­las, primenantis Lenino laikų ištikimus jo sergėtojus vis dar stovi nenugriautas. Patys latviai šį paminklą dar vadina negražiu vardu, todėl jis ir kenčia nuo atvažiuojančiųjų ir išvažiuojančiųjų autobusų variklių išmetamųjų dujų.

Mūsų gidas S. Liaučys ne juokais prasitarė, kad diena Rygoje eina į pabaigą, todėl čia turime prasmingai apžiūrėti senamiestį bei įžymesnes vietas.

Ryga, kaip internacionalinis miestas, turintis per 650 000 gyventojų, labai atsinaujinęs, išgražėjęs ir dar auga. Miestas kaip žmogaus veidas iš įvairių pusių vis kitoks.

Ekskursantai pasveikino endriejaviškį Gvidutį Mažoną, kurio tėvelis irgi buvo tremtyje, su gražiu jubiliejiniu gimtadieniu.

LPKTS Klaipėdos rajono filialo pirmininkas Jonas Šatkus padėkojo gidui, vairuotojui už ištvermę ir nuoširdumą, o ekskursantams palinkėjo laimingai su naujausiais įspūdžiais grįžti į Lietuvą.

Antanas JUCYS

Vaclovo SAKALAUSKO nuotr.