Trys knygos susitikimuose prikaustė skaitytojų dėmesį

Šiūraitiškė A. Martinkienė skaitytojus sužavėjo pirmąja savo žemaitiškos poezijos knygele „Truobalė ont laukū“, tekstus parengti padėjo D. Ciparienė (iš kairės). Knygelė skirta Žemaitijos metams pažymėti, kurie buvo paskelbti 2019 m. Žemaičių kalba žavėjosi ir žinoma aktorė Virginija Kochanskytė. Knygų pristatymų renginius Knygų mugėje vedė D. Ciparienė.

Septyniasdešimtmetį švenčianti Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka pirmąsias tris spalio dienas kvietė į VIII Klaipėdos knygų mugę su drąsinančiu šūkiu „Pasiduok traukai“. Net 80 įvairiausių renginių skatino diskusijoms apie kultūros procesus, naujus leidinius.

Lankytojai privalėjo paisyti asmens higienos reikalavimų, taip pat registruotis. Tačiau šie suvaržymai nesukliudė jiems aktyviai dalyvauti įvairove stebinusiuose renginiuose, diskutuoti, susipažinti su pačiais knygų autoriais.

Knygos šventės metu lankytojai galėjo įsigyti įvairių leidyklų knygų, vyko susitikimai su žymiais rašytojais ir naujais autoriais, taip pat buvo galima užsukti į parodas, jaunimo, vaikų, muzikos, edukacinę, istorinės tematikos erdves.

Klaipėdos knygų mugėje didelio susidomėjimo sulaukė net trys mūsų rajono autoriai, gausiose auditorijose pristatę šiemet išleistas knygas. Tautiniais rūbais pasidabinusi Aldona Martinkienė pirmąja savo žemaitiškos poezijos knygele „Truobalė ont laukū“ sužavėjo ne tik žemaitiškąją auditorijos dalį, o išleisti žemaičių kalba poezijos rinkinėlį ją paskatino ir padėjo Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešoji biblioteka. Aldona – buvusi bibliotekininkė, mokytoja, hidrogeologė iš Šiūraičių kaimo sako: „Rašau, kad parodyčiau dūnininkų tarmės grožį.“

Priekuliškė Edita Barauskienė gausiam skaitytojų būriui pristatė jau devintąją savo knygą „Gyvasis lietuvybės kraujas. Paprūsės kronikos ir pasakojimai“. Apie tai jau esame rašę „Bangoje“. Rašytoja yra žinoma kraštotyrininkė, Mažosios Lietuvos istorijos fiksuotoja. Naujojoje knygoje atsispindi autorės išgyventi, lietuvininkų dvasia vaizdingai papasakoti Paprūsės krašto įvykiai, turėję didelės įtakos formuojant nepriklausomą ir vieningą Lietuvos valstybę.

Ypatingai geros nuotaikos atmosferą sukūrė „Bangos“ laikraščio autorius, kretingiškis Algimantas Vaškys, kurio humoreskos šeštadienio numeriuose sulaukia entuziastingo gerbėjų būrio. Statybos inžinieriaus išsilavinimą turintis Algimantas, paskatintas savo buvusių kurso draugų ir knygos leidybai gavęs finansinę bendrovės „Klaipėdos statyba“ paramą, ryžosi išleisti savo kūrinių rinkinėlį. Knygų mugėje pristatydamas ką tik išleistą pirmąją humoreskų knygą „Noriu – skaitau, noriu – ne“, A. Vaškys gausiai susirinkusius knygų mugės dalyvius nustebino ne tik įdomiais kūriniais, bet ir gebėjimu sukurti betarpišką atmosferą, jo pokalbis su žiūrovais buvo tarsi vieno aktoriaus teatras.

Minėtų trijų autorių knygas nuoširdžiai ir išraiškingai pristatė Jono Lankučio bibliotekos l. e. direktoriaus pareigas Diana Ciparienė.

Vilija BUTKUVIENĖ

A. VALAIČIO,

Jono Lankučio viešosios bibliotekos nuotr.

Seimūnai

HUMORESKA

Tą įsimintiną vakarą pas Petrą atėjo trys šlubi, du raiši ir vienas klišas. Į kambario kertę sudėjo savo pagrindinius atributus – kas lazdą, kas ramentus. Kiek pakosėjęs Petras kreipėsi į susirinkusiuosius:

– Ponai, sulaukėme garbingo amžiaus, mūsų jėgos sparčiai senka, tad dėl savęs kaži ko ir nebesukursime. Todėl manau, kad pats laikas likusius savo gyvenimo metus skirti Lietuvai gelbėti, patys matote, kas aplinkui darosi.

Po šių žodžių visi apsidairė, o Petras tęsė:

– Siūlau įkurti visuomeninį judėjimą ir su šūkiu „Visu greičiu už naują Lietuvą“ kandidatuoti į Seimą. Kas – už, pakelkite rankas.

Penkiese pakėlė, šeštasis balsavo internetu. Tuo metu kambarin suplukęs įslinko Jeronimas. Sužinojęs, kokių tikslų siekia jo bičiuliai, entuziastingai pritarė ir visų atsiprašęs paskambino žmonai:

– Labas, brangioji, gal jau miegojai, ar nepažadinau?

– Ne, nemiegojau, sakyk, kodėl skambini, gal vėl užmiršai, kur gyveni?

– Turiu svarbesnių naujienų, – Jeronimas žvaliu balsu pranešė ypatingą žinią, – išeinu į Seimą.

– Kelintą?

– Manau, kad pusę dešimtos pajudėsime.

– O kada grįši?

– Jeigu pasiseks, po ketverių metų.

– Tai aš jau miegosiu, – nusižiovavo aname gale.

– Nepergyvenk, keltis nereikės, aš trobos raktus pasiėmiau.

Šalia sėdintieji tik galvas kraipė stebėdamiesi, kaip Jeronimas sklandžiai mintis dėlioja. Kiek palūkėjęs Petras ėmė aiškinti, kokių veiksmų dabar reikia imtis:

– Pirmiausia turime surinkti dešimt tūkstančių parašų iš tų, kurie už mus laiduos.

– Nieka nesupronto, – įsiterpė Antanas, kilimo nuo Telšių, – dėkuo mumis laiduos?

Petras kiek nervindamasis išaiškino, kad kirtį reikia dėti ant „uo“, o ne ant „a“. Dar kiek sugaišo, kol anas suprato, kas tas kirtis, ir tada visus paragino:

– Ir paskubėkite, iki rinkimų liko du mėnesiai.

Parašų rinkime Jeronimas vėl visus aplenkė paskambindamas žmonai:

– Brangioji, ar gali už mane laiduoti?

– Tai kur tu papuolei – Seiman ar į areštinę? – nebesupranta žmonelė.

– Antras žingsnis – reikia ieškoti rėmėjų, – tęsė Petras.

– Manęs nereikia ramstyti, – pasipiktino Vytautas, – pats nueisiu.

– Rėmėjas – tai ne lazda ar ramentas, o tas, kuris mums skirs daug pinigų, kad mes laimėtume rinkimus, – paaiškino jam Vacys.

– Tai ko beiti į tą Seimą, jeigu pinigų ir taip turėsime? – sumaištį sukėlė Jeronimo klausimas. – Pasidalijame ir skirstomės.

Kilo aršios diskusijos, per kurias pradėjo ryškėti, kad susirinkusieji yra skirtingų pažiūrų. Vieni žvelgė kairėn, kiti dešinėn, tik Apolinaras niekaip negalėjo apsispręsti, nes pernai po avarijos liko žvairas.

– Ponai, neskubėkite dalintis, – nuramino įsikarščiavusius kolegas Petras, – už tuos rėmėjo pinigus patekus į Seimą reikės „atidirbti“.

– Kas čia per nesąmonė – Seime dirbti? – kažkuris pasipiktino.

– Ne dirbti, o „atidirbti“, – iškėlė pirštą Petras. – Kad suprastumėte, duosiu paprastą pavyzdį. Įsivaizduokite, kad mes gauname įspūdingą sumą iš akmenkalio, kuris kažkada prisivežė kalnus granitinio akmens. Su jo pagalba patekę į Seimą, mes priimsime įstatymą, kad ant kiekvieno kapo turi iškilti didžiulis paminklas būtent iš to akmentašio turimo granito. Neturėdamas konkurencijos, jis galės kelti kainas, kiek tik panorėjęs. Ar pagavote esmę?

– Kur čia nepagausi, – vėl pirmas susiorientavo Jeronimas, – turim užsisakyti sau paminklus, kol anie dar įperkami.

– Viel nieka nebsupronto, – suburbuliavo Antanas. – Ta mumis laiduos a ne. Je ne, ta kam tas paminklos?

– Na ir prisidirbom, – susiėmė už galvos Petras. – Nori nenori turim pirkti.

Algimantas VAŠKYS