Tvarkingoji Baltarusija nustebina ir paskatina grįžti namo

Malaizija, Maljorka – vardindavo man draugai, gavę užduotį atspėti, kokiame krašte ar mieste iš M raidės susiruošiau praleisti kelias savaitgalio dienas. Retas atspėdavo, kad Minske. Juk dabar mūsų kelionių maršrutai labiau nukreipti į Vakarus, o kelionės į buvusios sovietų sąjungos respublikas priskiriamos egzotinių rūšiai. Tikrai yra šalių, į kurias norisi nuvažiuoti dar kartą. Tačiau apmąstydama Baltarusijos įspūdžius dabar jau žinau: ten užtenka nuvažiuoti vieną kartą. Ir šis paskatina greičiau grįžti į savo laisvąjį kraštą.

Įkalta – būkite svetingi

Su Lietuvos verslininkų grupe ruošdamasi į Baltarusiją patyriau dvi nuomones. Vieni sakė, kurių galų tu ten važiuoji, argi ten saugu? Kiti teigė, kad pamatysiu ko nemačiusi – mat ši kaimyninė šalis taip sutvarkyta, o sostinė Minskas taip iščiustytas, kad miela malonu.

Ką gi, juk seniai žinoma liaudies patarlė: geriau vieną kartą pamatyti negu vieną kartą išgirsti. Tad šios išminties kupina kartu su bendrakeleiviais verslininkais vieną ankstų ketvirtadienio rytą autobusu kertu Lietuvos ir Baltarusijos sieną Medininkuose. Saviškiai mus praleidžia nė nemirktelėję, o kaimyninėje šalyje mūsų autobuso laukia net keli pareigūnai. Akį patraukia ypač preciziškai atrodančios pareigūnės – palaidinės sniego baltumo, aukštakulniai. Jos paslaugiai mums išdalija dėklus kietais viršeliais su migracijos kortelės užpildymo pavyzdžiais. Prisegtas net tušinukas. Patogiau rašyti. Kortelę pildome, klystame, nes seniai tokių popierių nebesame matę. Pareigūnai kantriai laukia, matyt, į galvas įkalta, kad Pasaulio ledo ritulio čempionato metu visiems, atvykusiems jo stebėti į Minską, susidarytų svetingos šalies įspūdis. O juk mes ir važiuojame kaip ledo ritulio sirgalių būrys – juk kietasis prezidentas Aleksandras Lukašenka ta proga nutarė parodyti gražiąją Baltarusijos fasado pusę. Taigi, sirgaliams nereikia vizos, tik bilieto į rungtynes. Svarbu jį išsaugoti: grįžtant jis tarnaus leidimu sugrįžti į gimtąją šalį.

Akiai gražios pakelės

Įriedame į Baltarusijos žemę ir aiktelime nuo atsivėrusio tvarkingų laukų grožio. Žydi rapsai – aukšti, sodrūs. Kelių duobės užlopytos (beje, keliai mokami), pakelės švariai nušienautos (oi kaip mes turėtume parausti) , o gyvenviečių sodybų tvoros visos vienodos formos. Tik spalva skiriasi. Paskui gidė mums paaiškino, jog siekiant tvarkos centrinėse gatvėse gyvenantys žmonės kartu perkasi tvoras, tie, kurie neišgali, gauna finansinę paramą iš vietos valdžios.

Baltarusijos sostinėje drąsiai galite avėti aukštakulniais. Šaligatviai neišsiklaipę, o dešimtys valytojų gatvėse budriai stebi, kad kokia šiukšlelė nesivoliotų.

Pravažiuodami kaimelius, miestelius pastebėjome, kad daugelis namų valdų, nors ir kuklios, bet švarios – tikrai aišku, kad baltarusiai išvystę tvarkos įgūdžius. Tiesa, ne visose srityse. Jei užsimanysite gamtinių reikalų, visų pirma pasižiūrėkite, ar turite 2– 4 tūkst. rublių , nes tualetai mokami. Ir netgi prekybos centruose.

Kišenėje – šimtai tūkstančių

Jus gal nustebino tualeto mokesčio dydis? Tikrai nesuklydau. Juk Baltarusijoje bent trumpam galime pasijusti esantys milijonieriai. Gidė mums paaiškino, kaip suprasti jų pinigus: nubraukite tris nulius, padalinkite iš keturių ir gausite sumą litais. Lietuvoje išsikeitusi 100 litų gavau maždaug 400 000 baltarusiškų rublių. Beje, Baltarusijoje greitai rasti keityklą ganėtinai sudėtinga. Pasienyje kaip tik buvo „peremienka“ – pertrauka. Pakelės miestelyje bankas iš ryto dar nedirbo, kitame – didžiulės eilės. Pagaliau išgelbėjo kažkurio miestelio bankomatas.

Taigi, ką už tuos tūkstančius Baltarusijoje galima nupirkti? Už 20 000 baltarusiškų rublių (5 Lt) espreso kavos puodelį, už 40 000– 80 000 degtinės butelį, už 100 000 – gerų šokoladinių saldainių kilogramą, už 18 000 – bananų kilogramą, už – 9 000 skardinę kilkės pomidorų padaže, kuri, pasak žinovų, Baltarusijoje tebesanti tikrojo skonio. Na, tokia, kokia būdavo sovietmečiu. Tą mūsų nostalgiją „tikrajam skoniui“ baltarusių prekeiviai yra pagavę. Kai ledų pardavėjas išsiaiškina, kad esame iš Lietuvos, nedelsdamas užveda reklaminę giesmelę: štai plombyras už 10 000 rublių (2, 5 Lt) prilygstąs tam, kuris anuomet kainavo 20 kapeikų. Taigi, susigundome. Skanu, bet ne stebuklas.

Prekybos centrai iš pirmo žvilgsnio atrodo panašūs į mūsų. Tačiau ir parduotuvės, ir kavinės juose – toli gražu tiek prekių išdėstymu ir įvairove, tiek interjeru neprilygsta mūsiškėms.

Sanatorija – sovietmečio reliktas

Baltarusijoje deklaruojama, kad nedarbas siekia tik apie 1 proc. Iš kur bus ta bedarbystė, jei tą darbą, kurį pas mus atliktų vienas žmogus, dirba keliese. Bent jau aptarnavimo sferoje tai tikrai. Netoli Minsko pušyne įsikūrusios sanatorijos, kurios nejaukiuose kambariuose miegojome kelias naktis, registratūroje nuolat trindavosi trys darbuotojos. Valgykloje, kurios karštas maistas tiktų tik šuniui, prie durų vėl pasitikdavo trys. Kokios jų pareigos, sunku apsakyti. Pasijutome tarsi grįžę į sovietmetį – liftai sukiužę, personalo veidai suraukti, tonas griežtas, paslaugumo nė su žiburiu nerasi. Registratūroje kabo skelbimas apie klientų atsakomybę už darbuotojų įžeidimą – gresia piniginė bauda iki 2 mln. rublių arba dveji metai cypės. Jei jau toks skelbimas kabo, tai, vadinasi, tokios situacijos neretos? Žema aptarnavimo paslaugų kokybė, atsainiai remontuojamos patalpos mums sudarė įspūdį, kad sanatorija – valdiška. Nustebome, kai sužinojome, jog ji besanti privati, ieškanti investuotojų. Labai norėtų jų iš Lietuvos. Kiek tų investicijų reiktų? 120 mln. dolerių. Mūsų grupės jaunas verslininkas bemat paskaičiavo, kad į šią sanatoriją investuota minėta suma atsipirktų… per 600 metų. Vyr. gydytojas nuoširdžiai mus tikino, kad ir dabar čia galima puikiai pailsėti ir gauti keletą procedūrų už 110 litų parai. Čia esanti gera vieta konferencijoms, seminarams… Mūsų požiūriu, nebent dabar populiariems išgyvenimo ekstremaliomis sąlygomis…

Už lengvatas – našta verslui

Apie 560 dolerių – toks yra vidutinis atlyginimas Minske, regionuose – kur kas mažesnis, 150 dolerių – minimali alga, apie 200 dolerių – vidutinė pensija. Kalbėdami šiais skaičiais baltarusiai visada vartoja žodį – apie. Mat nuolat smunka nacionalinės valiutos vertė. Nuo metų pradžios net iki 20 proc. Ir net prezidentas A. Lukašenka viešai yra pareiškęs, kad toks pokytis paprastus gyventojus veikia stipriai. Stengiamasi pašlijusią situaciją ramstyti įvairiomis lengvatomis, pvz., pensininkai, neįgalieji moka 50 proc. komunalinių mokesčių. Neskubėkime dūsauti, kad pas mus taip gerai nėra. Senas fizikos dėsnis, kad niekas iš niekur neatsiranda. Taigi Baltarusijos pramonės įmonės, kad tokios lengvatos valstybėje būtų įmanomos, už energetinius resursus moka keturgubai daugiau. Verslui tai yra didžiulė našta ir kartais ji nebepakeliama, ypač, kai privaloma tvarka tenka finansuoti dar ir įvairius „socialinius projektus“, pavyzdžiui, nuolat remti kokį nors vaikų darželį.

Minske nemažai daugiabučių statybų. Kiek statyti, tebereguliuoja valstybė. Nemokamų butų nebėra. Sostinėje vienas kv. m kainuoja nuo 1 000 iki 2000 dolerių. Bankai paskolų praktiškai neduoda, o jei duoda, tai su žvėriškomis 30 proc. palūkanomis. Tačiau mums pasakojo, kad visi statomi butai, nors jie brangūs, išgraibstomi. Lieka mįslė: uždarbiai maži, kreditų nesuteikia, tai iš kur pinigai? Vadinasi, klesti šešėlis… Antra vertus, Baltarusija turi kitą demografinę situaciją nei Lietuva: bendras gyventojų skaičius per metus didėja po 17 tūkst. ir artėja prie 10 mln., todėl poreikis būstui neatsižvelgiant į jokias ekonomines grimasas vis tiek yra.

Prezidento reikalai – tabu

Į Baltarusiją tikrai verta važiuoti pažiūrėti atstatytų Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės pilių ir dvarų. Reikia pripažinti, kad kaimynai stropiai saugo mūsų bendrą istoriją. Tiesa, aplankytos Lydos, Myro, Nesvyžiaus dvarvietės rekonstruotos ne visiškai pagal UNESCO standartus, todėl nukentėjusi autentika. Tačiau matosi didelės pastangos ir įdėtos milijoninės lėšos. Beje, labai gerai ir nenuobodžiai dirba gidai, pasirengę atsakyti į bet kokius, susijusius su istorine praeitimi, klausimus. Pro ausis jie praleidžia klausimus apie dabartinę politiką ir prezidentą. Paklausta, kiek kainuoja neseniai Minske pasatyti didingi prezidento rūmai, skirti tik reprezentacijai, ekskursijos vadovė, prieš tai kalbėjusi nesustodama, sausai atsako: „Mes nežinome. Ir mums tai neįdomu.“

„Stalino linijoje“ – žvarbu

Ledų pardavėjas, kuris darbuojasi prie Minsko esančių karinių įtvirtinimų bei technikos ekspozicijos „Stalino linija“, noriai su mumis, ne itin susidomėjusiais tokia ekskursija, besišnekučiuodamas apie šį bei tą, kas vyksta pasaulyje, atvirai pasako: „Lukašena Maidaną būtų sutvarkęs per vieną dvi dienas. Ir jo politiką mes iš dalies remiame.“ Toje ekspozicijoje puikuojasi ir paminklas Stalinui. Su gėlių puokštėmis papėdėje.

Nors diena šilta, po kariškų vaizdelių ir šio pokalbio pasijuntame sužvarbę. Ne fiziškai, morališkai. Jau skubame į autobusą, sukantį Lietuvos pasienio link. Čia tenka beprasmiškai laukti ir apmaudauti dėl sanitarinių mazgų nešvaros Medininkuose, tačiau kaip niekada mielai ir prasmingai suskamba A.Vilčinsko daina: „Greičiau į Lietuvą, aš pasiilgau Lietuvos/ Greičiau į tėviškę, į savo meilės kraštą/ Ten mano Kryžių kalnas, vyturio dangus,/ Ten skamba žodis kaip giesmė, kaip šventas raštas/ Į laisvą Lietuvą šiandieną aš grįžtu…