Tvarkytojos akyse Endriejavo kultūros namai virto bažnyčia

Pusę savo gyvenimo tvarka Endriejavo Šv. apaštalo Andriejaus bažnyčioje besirūpinanti klebono pagalbininkė Laima Bulvydienė prisimena, kaip susitelkę parapijos tikintieji maldos namus sugrąžino į šventorių. Kiekvienas čia tarnystę atlikęs klebonas prisidėjo, kad buvę kultūros namai pavirstų sakralumą skleidžiančia erdve. Tačiau sukūrus išsvajotą bažnyčią vis mažiau parapijiečių joje lankosi. Bėgant metams pokyčiai neišvengiami.

„Pročkelės“ stažas – 26 metai
Tapti bažnyčios tvarkytoja, padėti klebonui L. Bulvydienei jaunystėje pasiūlė mama, sužinojusi, jog ten atsirado laisva darbo vieta. „Auginau tris mažus vaikus – kur galėjau įsidarbinti? Nuėjau pas tuometį kleboną a. a. Juozapą Bukauską pasikalbėti, o jis pasiūlė pamėginti, žadėjo mokėti 50 litų, nes bažnyčios pajamos mažos. Sutikau“, – atskleidė L. Bulvydienė, jau 26 metus visų vadinama „pročkele“.
„Pročkelė“ – lenkiškai „pračka“ – skalbėja, viena iš seniau buvusių pareigybių, bet mūsų „pročkelė“ Laima atstoja visus – zakristijoną, valytoją, varpininką. Ji yra bažnyčios siela – jeigu ne ji, skęstume dulkėse. Tai pagrindinis žmogus, kuris viskuo rūpinasi, pirmoji prieš kleboną“, – linksmai dėstė šios parapijos klebonas Robertas Romanovskis.
„Manęs klausia, kelintus metus „klebonauju“ , – juokavo L. Bulvydienė, dabar dirbanti su šeštu parapijos klebonu.
Prieš 26 metus, kai ji įsidarbino, Endriejavo parapijos žmonės dar meldėsi laikinuose maldos namuose, kuriuos visi vadino baraku. Karo metais sudegus medinei bažnytėlei, pasak L. Bulvydienės, panašios architektūros į Judrėnų ar Vėžaičių, atokiau buvo pastatyta laikina, tikintis, jog šventoriuje atstatys sudegusią. Tačiau sovietmečiu toje vietoje iškilo galingas kolūkio pastatas – kultūros namai ir kontora. „Barake“ tikintieji meldėsi daugiau nei 40 metų.

Pagrindinė klebono pagalbininkė
Laikina bažnytėlė buvo beveik nepastebima. „Mano mama, atvykusi į Endriejavą, stebėjosi: skamba varpas, o bažnyčios nėra. Tik vėliau pamatė „baraką“, – prisiminė L. Bulvydienė.
Buvusi tvarkytoja pamokė Laimą, ką reikia daryti bažnyčioje, pasakydavo ir klebonas. Nedrąsu buvo jaunai „pročkelei“ iš pradžių. Jos pareiga – paruošti bažnyčią Mišioms, laidotuvėms, papuošti prieš bažnytines šventes.
„Dirbau bažnyčioje, kol žmonių nebuvo: reikėjo plauti grindis, sutvarkyti altorių, pamerkti gėlių. Altoriaus užtiesalai keičiami pagal liturginį laiką, pavyzdžiui, per adventą tiesiami melsvi, per Kalėdas vėl kiti. Pasižiūri į liturginį kalendorių ir žinai, ką daryti“, – dėstė L. Bulvydienė.

„Pročkelei“ sunkiau per didžiąsias šventes suorganizuoti procesiją – sukviesti žmones. „Vyresnės kartos žmonės išėjo anapilin – nebėra kas dalyvautų. Per Velykas susirenka jaunimo – lengviau, tik šiemet ši šventė dėl pandemijos buvo kukli, supaprastinta“, – kalbėjo L. Bulvydienė. Anot jos, dabar daug kas pasikeitė, pavyzdžiui, trečius metus dėl pandemijos klebonas nebekalėdoja – kunigas Robertas dar nėra aplankęs savo parapijiečių.

Jis juokavo, jog klebonų Endriejavo bažnyčioje buvo ir bus, o „pročkelė“ – nepamainoma, viena ir ta pati, pagrindinė klebono padėjėja. „Su šviesaus atminimo klebonu J. Bukausku neilgai teko dirbti – nė metų nepraėjo, kai jį iškėlė į kitą parapiją, o čia tarnystę pradėjo kunigas Saulius Jankauskas“, – prisiminė L. Bulvydienė.

Tuomet tikinčiųjų bendruomenei buvo grąžintas ilgokai tuščias stovėjęs kolūkio pastatas. Reikėjo rekonstruoti buvusius kultūros namus – pastatą pritaikyti bažnyčiai. Pasak L. Bulvydienės, parapijos kasoje pinigų nebuvo – teko prašyti parapijiečių aukų. Kolūkinis pastatas buvo pertvarkytas, ir čia perkėlė maldos namus. L. Bulvydienė prisiminė, kad patalpose nebuvo sakralumo akcentų, todėl parapijiečius labiau traukė melstis „barake“. Sakralia erdve paversti buvusius kultūros namus reikėjo nemažų lėšų, pastangų ir darbo. Kurti bažnyčią teko ne vienam čia tarnystę atlikusiam klebonui.

Parapijos pastoracinė taryba nusprendė, jog „barake“ reikia įrengti šarvojimo patalpas, nes Endriejave jų nebuvo. „Tačiau iš pradžių žmonės nenorėjo ten šarvoti artimųjų: daugelis savo namuose buvo pasirengę šiam liūdnam atvejui – įsirengę patalpas, praplėtę duris, kad galėtų išnešti karstą. Vyresnieji gyventojai pareiškė, kad jų, mirusių, iš namų niekur neišneš šarvoti, o dabar visi džiaugiasi šiuo patogumu“, – kalbėjo L. Bulvydienė.

Pasikeitė 6 klebonai
Endriejavo parapijos klebonu paskirtas Rimas Lingevičius, anot L. Bulvydienės, pasistengė įrengti bažnyčios vidų, nudažyti sienas, parūpino sakralių paveikslų. Šalia bažnyčios buvusias kontoros patalpas suremontavo ir pavertė sale, kurią galima užsisakyti gedulingiems pietums, mirusiųjų sukakčių minėjimui.

Klebonas Stanislovas Anužis 7 tarnystės metus rūpinosi Endriejavo bažnyčios remontu, fasado puošimu – įgijusi sakralumo elementų, tapo patrauklesnė, parapijiečiai pajuto bažnytinę dvasią. Kunigas pasistengė perkelti varpą, kuris tituluojamas didžiausiu Žemaitijoje, į kitą vietą, atstatė vartus. Parengęs projektą gavo europinį finansavimą, ir buvo rekonstruotas klebonijos pastatas, kur įsikūrė parapijos pagyvenusių žmonių Socialinės globos dienos centras.
Klebono Stasio Šlepavičiaus, dirbusio 4 metus, pastangomis baltai išdažytas bažnyčios vidus.
Prieš pusantrų metų į Endriejavo parapiją paskirtas klebonas R. Romanovskis bažnyčioje įrengė įgarsinimo sistemą – įgarsino Dievo žodį. Dabar Mišios girdėti ir lauke. Be to, „įgarsino“ varpą, kuris skamba kas valandą – nuo ryto iki vakaro. Jis patikino, jog kitais metais įrengs kapitalinę įgarsinimo sistemą.
„Visi klebonai skirtingi, visi su savo charakteriais, jie – mano valdžia. Aš žinau savo pareigas, jos nesikeičia, kaip ir liturgija“, – sakė L. Bulvydienė.

Laidotuvių 30, vestuvės – vienerios
„Mūsų bažnyčia šiuolaikiška – nežinau, kur kita tokia yra. Senosios atrodo kitaip, jose yra keli altoriai. Bet ir mūsų bažnyčia tapo sakralesnė, jaukesnė“, – kalbėjo L. Bulvydienė.
Ji pastebėjo, jog perkėlus bažnyčią į kitas patalpas atsirado daugiau darbo: du šventorius reikia vasarą pjauti, žiemą kasti sniegą. Šarvojimo patalpos – irgi jos rūpestis. „Šiemet buvo 30 laidotuvių – dešimčia daugiau nei praėjusiais metais. Tačiau tai ne rekordas: pasitaikė, kai per metus į paskutinę kelionę palydėjome 36 žmones, – atskleidė pašnekovė. – Naująsias Endriejavo kapines pašventino klebonas J. Bukauskas. Visus ten palaidotus žmones teko man palydėti.“

L. Bulvydienė prisipažino, jog prieš kelerius metus palaidojus savo mamą laidotuvės ją slegia. „Reikia padėti šarvoti, pabūti su žmonėms, išlydėti. Sunku ištverti netekties skausmą, kai atgimsta savas“, – sakė ji ir pridūrė, kad norėtų atsisakyti „pročkelės“ darbo, nes pristinganti išmonės, kaip papuošti bažnyčią, niekas nepataria.
L. Bulvydienė dirba parapijos pagyvenusių žmonių Socialinės globos dienos centre socialinės darbuotojos padėjėja. Ji dalyvauja bažnytinės organizacijos – Marijos legiono – veikloje, yra jo sekretorė.

Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.