Užsimojo „įdarbinti“ Vilhelmo kanalą
1961 metais sausį pasiųsti Vilniaus hidrogeologinės ekspedicijos atvykome gręžti bandomųjų gręžinių prie Vilhelmo kanalo naujam vandentiekiui.
Kanale prakirtę eketę pasėmėm vandens arbatai – vanduo buvo sūrus. Kai vėjas pučia nuo jūros, per jūros vartus prigena jūros vandens į marias, o iš marių per Malkų įlanką patekdavo sūrus vanduo į Vilhelmo kanalą.
Išgręžėme kelis eksperimentinius gręžinius prie kanalo nuo jo 100 metrų atstumu, o vienas nuo kito 30 metrų – gylis 25–30 metrų. Dvi savaites pumpavome vandenį iš gręžinių stebėdami, ar nepatrauks sūraus vandens. Sūraus vandens nepatraukė.
Toliau buvo nuspręsta gręžti eksploatacinius gręžinius. Jų buvo išgręžta 60 nuo kanalo 100 metrų atstumu, o vienas nuo kito – 30 metrų atstumu. Gylis – 25–30 metrų. Gręžiniai tęsėsi nuo pirmojo tilto iki antrojo 3 kilometrų atstumu. Įrengus vandenvietę išmontuotas pirmas tiltas ir sumontuoti betoniniai žiedai aukščiau, kad vanduo, galbūt ir sūrus, nepatektų į Vilhelmo kanalą. Tuo pačiu, kad galėtų ištekėti iš kanalo perteklinis vanduo.
Supratau, kad bus kasamas papildomas kanalas, sujungsiantis Vilhelmo kanalą su mariomis. Pasekmės gali būti skaudžios, jei iš marių sūrus vanduo pateks į kanalą. Kanalo vanduo maitina gręžinius. Galbūt vandens tiekėjai sutiks su tokia užterštumo nuo laivelių ir sūraus vandens rizika.
Audrone Balnioniene, pakalbėkit su tėveliu, nes jis viską gerai žino – mes kartu tuos gręžinius gręžėme.
Kazimieras LUKŠYS
Darbus vykdęs gręžimo meistras
