Vaitelių kapinių liepa žadina prisiminimus

Laiko brydė
14 birželio, 2021
1

Į tolėliau nuo Gargždų–Kretingos kelio esančias senąsias Vaitelių kaimo kapines vargiai užklys ne vietinis žmogus. Jei paklausęs kieno vis dėlto rastų kelią, laukų apsuptose kapinaitėse pamatytų įspūdingą dvikamienę liepą, pagal legendą pasodintą esą ant kunigaikščio Vaitelio kapo, ir pailsėtų didžiulių ąžuolų paunksmėje. Senieji vietiniai žmonės visada tvarkė šias kapinaites, tradiciją perėmė ir naujakuriai. „Norime apie jas kuo daugiau sužinoti ir perduoti žinią kitiems“, – kreipdamasi į „Bangos“ redakciją sakė vaiteliškė Ramunė Šiemulienė.

Tvarko patys

Vaiteliuose nuo 10 metų gyvenanti Ramunė prieš keliolika metų įsikūrė su šeima visai netoli senųjų Vaitelių kaimo kapinių. Tiesiai per pievą iš jos kiemo iki kapinaičių – apie šimtas metrų. „Gal prieš dešimt metų pasitarę su seniūnaičiu Andriumi Girtu pradėjome tvarkyti savo kaimo kapinaites. Nežinome, kada jos atsirado, tik girdėjome, kad nuo jose palaidoto Vaitelio kilo ir kaimo pavadinimas, – pasakojo Ramunė. – Buvome pastatę kryžių, nes radome seną, nupuvusį. Jo lentelę prikalėme prie naujo kryžiaus, bet ir jis nupuvo.“ Šį pavasarį susirinkę keli vaiteliškiai su vaikais nugrėbė pernykščius lapus, surinko nukritusias medžių šakas, pasodino gėlių, uždegė žvakeles, bet kryžiaus nebeatstatė, tik atrėmė į liepą. Ramunė suabejojo, ar jie gali statyti be Savivaldybės leidimo.

Prie kapinių yra stendas, kuriame taisyklės lankytojams ir informacija apie kapinių statusą, kad registruotos Kultūros vertybių registre ir saugomos valstybės. Turint norą, žinoma, kapinaites rasti galima. Pasukus iš Gargždų–Kretingos kelio į Jono Telšinsko gatvę ir kiek pavažiavus reikėtų apsižvalgyti – nedideles kaimo kapinaites saugo didžiuliai medžiai. Iki jų teks paėjėti per pievą arba keliuku, užžėlusiu žole. „Savivaldybės rūpesčiu kartais kapinių prieigose apipjaunama žolė, tačiau norėtųsi, kad jas atrastų daugiau žmonių. Nuo kelio nėra jokios nuorodos, kad čia senosios Vaitelių kaimo kapinės, – dėstė R. Šiemulienė. – Jei žmonės žinotų, kad čia auga didžiulė dvikamienė liepa, tikrai norėtų pamatyti. Pavasarį apjuosėme ir išmatavome panašiai metro aukštyje – 5,6 metro. Čia ir daugiau didelių medžių, o liepa ypatinga.“ R. Šiemulienė sakė atkreipusi dėmesį, kad kapinėse yra sudėliota nedidelių akmenų, kažkada pasodinta gėlių, vienoje vietoje kaip tik tuo metu žydėjo geltoni narcizai. „Norėtųsi daugiau sužinoti apie šią vietą ir kad mūsų vaikai sužinotų“, – noru pasidalijo Ramunė, kapinaites lankanti kartu su abiem dukrelėmis.

Be kasinėjimų

Apie Vaitelių kapinaites jokios konkretesnės informacijos prisipažino neturinti ir istorikė, Gargždų garbės pilietė Janina Valančiūtė. „Manyčiau, kad jos – tradicinės kaimo kapinaitės, kuriose laidoti kaimo žmonės. Iš rašytinių šaltinių vargiai ką nors tikslesnio galėtume sužinoti, nes buvo paprastas kaimas, kuriame XX a. pirmoje pusėje būta stambesnių ūkininkų, galimai ir bajorų kilmės (Daknevičiai). Kapinaites tiksliau datuoti galėtų kultūrinį sluoksnį ištyrę archeologai, nebent jų teritorijoje išlikę kažkokių vizualių požymių (paminklai, kryžiai su datavimu)“, – mintimis pasidalijo J. Valančiūtė. Ji atkreipė dėmesį, kad kapinėmis paveldosaugos požiūriu vadinamos palaidojimo vietos maždaug nuo 1711–1721 m., o iki tol vadinamos kapinynais ir traktuojamos kaip archeologinis objektas. Kaimo kapinių atsiradimas siejamas su XVIII a. Istorikė įsitikinusi, kad tikslių žinių apie Vaitelių kapines galėtų suteikti tik istoriniai tyrimai.

Ypatinga sodyba

95-uosius einanti Šatrių kaimo gyventoja Elzbieta Paulikienė, vartydama senas nuotraukas, tai vieną, tai kitą paimdama šypsojosi žvelgdama į savo brolius ir seseris. Visi jie gimė ir užaugo Vaiteliuose, gražioje sodyboje prie pat senųjų kaimo kapinių, dideliame name, kuriame tilpo dvi gausios šeimos. „Mano tėvukas Jonas buvo kilęs iš Gargždų, o Vaiteliuose gyveno jo tėvo brolis ir dvi seserys – Liuda ir Barbora. Namas buvo dviejų galų. Kai išmirė senieji gyventojai, į vieną galą parėjo gyvent mano tėvai (jie susituokė 1906 metais), į kitą – tėvuko brolis Juozas. Tiek mūsų, tiek jų buvo po dešimt vaikų. Aname gale, kur gyveno dėdė, įlūžo lubos. Jie išsikraustė ir netoli nuo mūsų pasistatė trobelę“, – pasakojo puikią atmintį išsaugojusi E. Paulikienė.

Legendą, kad kaimo kapinaitėse esąs palaidotas kunigaikštis Vaitelis, o ant jo kapo auga liepa, ji išgirdo iš savo tėvų, o šie, matyt, iš čia gyvenusių dėdžių ir tetų. „Nuo vaikystės atsimenu, kad aplink kapines augo berželiai, ąžuolai, liepos, lazdynai. Kapinių viduryje buvo kalnelis. Stovėjo trys mediniai kryžiai. Apie juos mano sesuo Marijona, vyresnė 19 metų, vasarą sodindavo gėles“, – prisiminusi šypsojosi E. Paulikienė.

Kaimo kapinaitėse nuo seno žmonės giedodavo „majavas“, o į jas kviesdavo noragu. Šeštą valandą vakare vaikai kapinėse metaliniu strypu duodavo į noragą, ir laukais nueidavo garsas. Iš Gribžinių, iš molinės trobos, kaip prisimena E. Paulikienė, ateidavo giedotojas Mažeikis. Gražius balsus turėjusios Daknevičiūtės ir pati Elzbieta su broliais bei seserimis irgi giedojo kartu su kitais kaimo žmonėmis. E. Paulikienė tebesaugo šventųjų paveikslą, kurį per „majavas“ anuomet kabindavo kapinėse.

Klausydamiesi giesmių augo ir Elzbietos dukros Virginija ir Rymantina bei sūnus Kazimieras.

„Tą vaizdą, kai iš visų pusių žmonės traukdavo į kapines „majavų“ giedoti, prisimenu ir aš. Ir mes, vaikai, kviesdavome norago garsu, kaip ir tada, kai mama dar buvo vaikas. Iš akmenukų kapinėse darydavome darželius, paminklų jokių nebuvo. Žaisdavome ir slėpynių“, – sakė E. Paulikienės dukra Rymantina, augusi ypatingoje aplinkoje.

Kai iš Sibiro tremties grįžo Elzbietos tėvai ir brolis Zenonas (brolis Antanas liko gyventi Sibire), senojoje sodyboje pasidarė ankšta, ir Elzbieta su vyru ir vaikais išsikraustė į Šatrius. Tačiau ją iki šiol lydi tėvų namų prisiminimai. „Aplink liepą – visas gyvenimas. Mes su ja augome“, – rodydama nuotrauką, kurioje 1992 m. Vaitelių kapinaitėse prie dvikamienės liepos įsiamžino su broliais Feliksu, Antanu, Zenonu, Alfonsu ir seserimi Ona, atsiduso Elzbieta. Išblaškyti po pasaulį (Feliksas gyveno Vokietijoje, Alfonsas – Amerikoje, Mykolas, misionierius, Zimbabvėje, Antanas – Krasnojarske), sugrįžę į tėviškę, susirinkdavo kapinėse prie liepos, nes tėvų namuose jau gyveno kiti žmonės.

KOMENTARAS

Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus patarėja Sonata ŠMATAUSKIENĖ:

– Vaitelių k. senosios kapinės Kultūros vertybių registre yra registruotos kaip memorialinį vertingųjų savybių pobūdį turintis objektas. Pagal Nekilnojamų kultūros vertybių apsaugos įstatymą, rengiant teritorijų planavimo dokumentus turi būti numatyti servitutai prieiti prie viešojo pažinimo ir naudojimo kultūros paveldo objektų ir jų apžiūros vietų. Šie servitutai įteisinami pagal Civilinio kodekso ir Žemės įstatymo reikalavimus.

Ortofoto žemėlapio nuotraukoje matyti, kad yra paliktas valstybinės žemės plotas praėjimui iš Šiaurės pusės nuo Žvirblių g., tačiau ši kelio dalis prieiti prie kapinių nėra įrengta.

Klaipėdos rajono senųjų kapinių tvarkymo darbų 2021 metų programai įgyvendinti iš Savivaldybės biudžeto skirta 17 tūkst. eurų. Priekulės seniūnijai skirta 7 tūkst. eurų Lankupių kaimo evangelikų liuteronų senųjų kapinių metalinės kaltinės tvoros ir vartelių įrengimo tęstiniams darbams ir 10 tūkst. eurų Priekulės riteriškojo dvaro kapinių metalinės kaltinės tvoros įrengimo tęstiniams darbams, betoninių antkapių priežiūros darbams.

2021 metams kapinių tvarkymui finansavimą gauti prašymus pateikė 7 seniūnijos, tačiau komisija nutarė finansavimą skirti tik 2020 m. pradėtiems ir neužbaigtiems darbams atlikti Priekulės riteriškojo dvaro ir Lankupių k. evangelikų liuteronų kapinėse.

Pagal patvirtintą Klaipėdos rajono senųjų kapinių tvarkymo darbų programos rėmimo savivaldybės biudžeto lėšomis tvarkos aprašą, kasmet seniūnijos iki einamųjų metų lapkričio 1 d. Architektūros ir teritorijų planavimo skyriui teikia prašymus gauti lėšas ir preliminarią išlaidų sąmatą kapinėms tvarkyti. Lėšos naudojamos senųjų kapinių želdinių tvarkymui – menkaverčiams medžiams ir krūmams iškirsti, genėti, žolei pjauti, šiukšlėms išvežti, senosioms kapinėms aptverti, senųjų kapinių tvorų ir vartų remontui, kapo paminklų, kryžių, antkapių ir kitų kapaviečių statinių remontui bei atstatymui, riboženklių ir informacinių lentų pagaminimui bei įrengimui.

Gautus iš seniūnijų prašymus per vieną mėnesį nuo jų gavimo dienos svarsto Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija. Administracijos direktorius, atsižvelgdamas į Komisijos išvadas ir pasiūlymus dėl lėšų skyrimo, rengia ir teikia tvirtinti Klaipėdos rajono savivaldybės tarybai Klaipėdos rajono senųjų kapinių tvarkymo darbų programą.

Klaipėdos rajone yra per 240 senųjų kapinių. Dauparų–Kvietinių seniūnijoje – 14. Sezono metu senosios kapinės šienaujamos, želdiniai tvarkomi po kelis kartus, tačiau seniūnijos kartais nesuspėja atlikti visų priežiūros darbų, todėl labai gražios ir prasmingos būna iniciatyvos, kai gyventojai, vietos bendruomenės prisideda prie kapinių priežiūros.