Vasario 16-osios, Kovo 11-osios progomis provokuojantis abituriento samprotavimas apie lietuviškąjį identitetą

Būti žmogumi iš Lietuvos XXI amžiuje yra mažų mažiausiai nepatogu. Interneto ir kitų globalumą skatinančių priemonių dėka Šiaurės Amerikos kultūra yra peršama visam pasauliui ir tie, kas nepageidauja asimiliuotis, Pasaulio yra tyliai priskiriami prie neegzistuojančių, ar, dar gėdingiau, besivystančių šalių. Šis aplinkinių propaguojamas kultūrinės savivertės smukdymas tik pabrėžiamas tautos elgsenos. Yra trys pagrindiniai tautiečio savivertės savižudos būdai – savikritika, šalies nuosmukis ir patetiškas patriotizmas.

Savikritika būdinga ne vienai šaliai, tačiau Lietuvoje ji ypač ryški. Nepasitikima savimi, šaipomasi ir smerkiama valdžia, įtarinėjamas kiekvienas praeivis gatvėje. Visi šalies aspektai nuolatos kritikuojami. Tai daroma nuolat, piktai ir siekiant įžeisti, sužeisti, tuo pasimėgauti, o ne išspręsti problemą. Šalies nuosmukis yra viena iš priežasčių dėl šios kritikos įsismarkavimo. Individas, rodos, negali savęs kitaip nuteikti – lieka tik faktas, kad šalis silpna, maža, prastai valdoma ir nežinoma jau antrarūšėms valstybėms kaimynėms. Ir lyg to būtų negana, čia iš tautiečio isteriškai ima kvatotis Patriotizmas, giedodamas apie laikus, kai šalis tęsėsi iki Juodosios jūros, spardė lauk teutonus, spjaudė į veidus rusams, o po jos žemę vaikščiojo mindaugai, mažvydai ir daukantai. Žmonėms rodomas paveikslas, kurio dalimi būdami jie turėtų didžiuotis, tačiau pažvelgę į veidrodį dėl to jaučiasi dar menkesni gyvendami buvusios didybės šukėje. Bet po šios galerijos Patriotizmas lietuvio dar nepaleidžia, o teškia jam į veidą lietuviško kaimo mėšlą ir primena juo džiaugtis, bet nusivalęs jį lietuvis mato savo daugiabučio vaizdą ir suvokia, kad negali jaustis darniai su savo praeitimi, o ateitis jo nepripažįsta. Galiausiai lietuvio identitetas užsiveria sau kilpą ir pasikaria, palikdamas laisvai nuomojamą sklypelį žmogaus viduje, į kurį noriai veržiasi kaimynai iš rytų ir vakarų, kurie jau seniai jį spaudė iš abiejų pusių tarsi susigrūdę troleibuse, dardančiame į „Apple“ fermą.

Lietuvio identitetas kenčia, nes turi opią skylę, išmuštą sovietinio kūjo ten, kur kitos šalys padėjo daigelį ruošiantis naujajam amžiui. Tuo tarpu Lietuva gali rinktis tarp ištrūnijusio kelmo (t. y. agrarinio lietuvio paveikslo) arba savo daigelio klijavimo iš savo lietuvybės sampratos sapnų ir kitų tautų kultūrinių nuorūkų. Anglija prisimena rožių karus, bet ją į XXI a. pastūmėjo Viktorijos amžius. Mūsų istorijos puslapiai tarp valstietiško gyvenimo ir kapitalistinės demokratinės santvarkos ištepti komunistinių staklių mazuto, kuris vis nulaša į lietuvio sampratą, ir kurio kartais nepastebėję net neišskalbiame. O valstietiškas gyvenimas XXI a. aprėkiamas. Šiandien toks požiūris į moteris – seksizmas, į kitataučius – rasizmas, į santykius – homofobija, į neįgaliuosius – diskriminacija.

O kai ieškome kažko naujo, rankiojamės trupinėlius. Štai Škėma su Sruoga įperša mums meilę ironijai ir požiūrį į gyvenimo absurdą. Bet po to pirmasis vėl postringauja apie liaudies dainas arba pradeda lieti anglizmus, o antrasis nepasiūlo nieko daugiau, įsikibęs į savo sarkazmą.

Bet ši autorių pora atspindi vieną naują savybę, kurią išsiugdėme pastarajame amžiuje. Tai juokas iš realybės. Iš mūsų patetiškos situacijos. Mūsų, bėdnių, juokas suartina mus. Juokiasi Balys, juokiasi Škėma, Sabaliauskaitė, Gavelis, Ivaškevičius. Juokiasi ir Šapranauskas, Erlickas, Kaniava. Juokiasi ir KK2. Juokiasi iš šio mūsų vargo ir skausmo. O apie vargą ir skausmą kaip būtinybę kalbėjo jau Donelaitis, tai, atsinešę savo svarbiausią ramstį iš praeities, gal sugrąžinsime ir likusį lietuvį?

Rokas GUDAVIČIUS

„Vaivorykštės“ gimnazijos abiturientas

P. S. Mokytoja R. Rusteikienė nebūtinai sutinka su savo mokinio nuomone, bet parašė 10 ir skatino provokuoti…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių