Veiviržėniškius sudomino Gelgaudiškio kraštas
Pasibaigus mokslo metams Veiviržėnų gimnazijos bendruomenės nariai vyko į edukacinę išvyką- seminarą „Specialiųjų poreikių mokinių, turinčių elgesio/emocijų sutrikimų, ugdymas Gelgaudiškio specialiojo ugdymo centre „Šaltinis“.
Nuvykus į Gelgaudiškio specialiojo ugdymo centrą „Šaltinis“ mus pasitiko direktorė Birutė Navikienė ir Švietimo pagalbos ir konsultavimo skyriaus vedėja, psichologė Dalia Kasperavičienė, kurios nuosekliai papasakojo apie centro tikslus, struktūrą, teikiamas funkcijas, supažindino su specialiųjų poreikių mokinių ugdymo specifika, pasidalijo gerąja patirtimi apie kryptingą mokinių užimtumą per pertraukas, atskleidė būrelių ir neformaliojo švietimo užsiėmimų teigiamą poveikį specialiųjų poreikių mokinių ugdyme.
Praėjusiais mokslo metais Gelgaudiškio specialiojo ugdymo centre „Šaltinis“ mokėsi 78 specialiųjų poreikių mokiniai (turintys intelekto ir elgesio/emocijų sutrikimų), sukomplektuota 10 klasių komplektų ir 1 ikimokyklinio/priešmokyklinio ugdymo mišri grupė. Sužinojome, jog tik po 6 mokinius mokosi kiekvienoje klasėje. Nustebome, jog norinčiųjų mokytis čia yra kur kas daugiau, nei mokykla gali juos priimti. Kasmet administracijai tenka parašyti ne vieną neigiamą atsakymą tėveliams dėl galimybės jų vaikams mokytis šiame centre. Mokykla daug ir atsakingai dirba gerinant ugdytinių mokymosi ir gyvenimo sąlygas. Šį centrą lankantys mokiniai niekada nelieka čia savaitgaliais, atostogų ar švenčių dienomis. Vaikai atvyksta pirmadienio rytą, gyvena ir mokosi visą savaitę, o penktadienį iki 14 val. jie išvyksta į savo šeimas, pas gimines ar globėjus. Apsilankę vaikų kambariuose ne vienas pripažinome, jog tokių gerų gyvenimo sąlygų neturi daugelis mūsų ugdytinių. Kambariai erdvūs, su naujais baldais, europietiškais sanitariniais mazgais, turiningas pramogas teikiančiais laisvalaikio ir poilsio kambariais, kompiuterių klase, sporto ir sportinių įrenginių įvairove. Centrą lankančių mokinių ugdymas vyksta įvairiose erdvėse: dalykų kabinetuose, sensorikos, relakso, iškrovos, vandens procedūrų, neformalaus ugdymo kabinetuose, šokio ir judesio salėje, psichologo, socialinio ugdymo, logopedo kabinetuose, sporto salėje.
Pasak psichologės D. Kasperavičienės, kiekvieno naujo mokinio atėjimas į centrą įpareigoja darbuotojus susitelkti ir kantriai mokyti juos socialinių įgūdžių: savarankiškai rūpintis savo kambario švara, tvarka, asmens higiena. Darbuotojams tenka vaikus išmokyti pačių elementariausių dalykų: kaip tvarkingai susilankstyti rūbelius, nepriekaištingai pakloti lovą, susidėlioti mokyklines priemones. Labiausiai mokytojus domino, kaip pavyksta sutelkti elgesio/emocijų turinčių mokinių dėmesį, užtikrinti jų drausmę, sudominti mokomuoju dalyku. Sužinojome, jog tokiems mokiniams būtina numatyti tinkamas erdves ir įvairiausias judrias veiklas per pertraukas. Šio centro mokiniai savo perteklinę energiją nukreipia bėgiodami, važinėdami paspirtukais, žaisdami judrius žaidimus. O po judrios veiklos sugrįžę į pamokas jie jau būna ramūs, susikaupę, geba sutelkti dėmesį, domisi pamokos turiniu, noriai atlieka jų gebėjimus atitinkančias veiklas.
Sužinojome, jog be specialiųjų poreikių mokinių ugdymo ir jų apgyvendinimo centras teikia ir kitokias funkcijas: vykdo emocijų/elgesio sutrikimų turinčių mokinių, tėvų, globėjų ir pedagogų konsultavimą, organizuoja kvalifikacijos tobulinimo renginius, bendradarbiauja su šalies pedagogų kvalifikacijos tobulinimo ir švietimo centrais, analizuoja ir diegia pedagoginės ir psichologinės pagalbos teikimo metodus ir būdus, rengia metodinę medžiagą, mokymo priemones, specialiąją literatūrą.
Susipažinę su Gelgaudiškio specialiojo ugdymo centro „Šaltinis“ gerąja patirtimi, įgiję žinių ir praktinių patarimų gerinant specialiųjų poreikių mokinių ugdymą, skubėjome aplankyti šį kraštą garsinančius Gelgaudiškio ir Zyplių dvarus.
Ant Nemuno kranto įkurtame neoklasicistinio stiliaus Gelgaudiškio dvare mus pasitikusi dvaro ponia įtaigiai papasakojo apie dvaro istoriją. Vaikščiojant po naujam gyvenimui prikeltas didingas rūmų sales ir klausant įtaigaus pasakojimo, mintimis nusikėlėme į anuos laikus, kai 1507 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis kunigaikštis Aleksandras padovanojo jį Jonui Sapiegai kol galiausiai pasikeitus keletui savininkų 1797 m. jį įsigijo Teodoras H. F. Koidelis. Daugeliui iš mūsų įsiminė pagrindinis skirtumas nuo kitų dvarų, jog dešinė rūmų pusė buvusi moterų, kairė – vyrų. Moterų pusėje vyravo šviesios interjero, ypač krosnių, spalvos, linijinis, su augaliniais motyvais puošybos stilius – ececija. Vyrų pusėje stilius – esencija – ne tokia vaizdinga, labiau konkreti, griežtesnių linijų be jokių išvedžiojimų. Pastebėjome, jog moterų ir vyrų pusių puošybos elementai susilieja vestibiulyje, kuris veda į terasą. Gėrėjomės terasoje atsiskleidžiamomis trejomis medžių proskynomis, pro kurias dvaro ponia regėdavo atvažiuojančius svečius, žavėjosi parko augalija, gėrėdavosi Nemuno grožiu. Nustebome išgirdę, jog anais laikais dvare jau buvo įvestas vandentiekis, kanalizacija, telefonas, liftas, elektra – kas baudžiauninkams atrodė kaip penki pasaulio stebuklai.
Po teatralizuotos ekskursijos Gelgaudiškio dvare skubėjome į Zyplių dvarą, apsuptą 21 ha teritorijos, apipintą įdomiais pasakojimais ir legendomis. Sužinojome, jog dabartinio Zyplių dvaro istorija prasideda nuo Senųjų Zyplių dvarelio, kuris 1806 m. atiteko kunigaikščiui Juozapui Poniatovskiui už nuopelnus kare Napoleono armijos sudėtyje. Išgirdome, jog Zyplių dvare mažai liko autentiškumo, todėl tik iš muziejininkės pasakojimo galėjome susidaryti vaizdą, kaip tuomet atrodė dvaro interjeras. Vaikščiodami po dvaro pastatus pastebėjome Lukšių seniūno Vido Cikanos tapybos ir drožinėjimo darbų parodas ir sužinojome, jog jis buvo iniciatorius, siekęs ne tik pagrindinio, bet ir kitų pastatų restauravimo ir jų pritaikymo visuomenės poreikiams. Dėl 2012 m. vykdyto projekto „Zyplių dvaro sodybos pritaikymas kultūriniam turizmui“ duris atvėrė dvaro arklidės, kuriose vyksta įvairios parodos, eksponuojama daug meno dirbinių, sulaukiama nemažai turistų.
Grįždami namo diskutavome apie sėkmingai įgyvendintų Europos Sąjungos lėšomis finansuotų projektų svarbą – atgijo Lietuvos dvarai, bažnyčios, parkai, kurie atvykstantiems turistams suteikia puikią galimybę pažinti autentišką gimto krašto istoriją, plačiau sužinoti apie ten gyvenusius žmones, tradicijas ir papročius, juk visa tai suteikia išliekamąją istorinę vertę ateities kartoms.
Alma VANAGIENĖ
Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos mokytoja
