Veiviržėnų kūrybinių dirbtuvių durys – vartai į kitas erdves
,,Kai vienos durys užsidaro, kitos atsidaro, bet dažnai mes taip ilgai ir su gailesčiu žvelgiame į uždarytas duris, kad nematome tų, kurios atsidarė“, – nežinau, kas pasakė šiuos žodžius, bet jie verčia susimąstyti. Vienos interpretacijos nėra, taigi kiekvienas gali prisitaikyti savo gyvenimo situacijai savaip.
Man ši mintis labai tinka norint pradėti kalbą apie ketvirtus metus Veiviržėnuose vykstantį plenerą ,,Kūrybinės dirbtuvės Veiviržėnuose“. Tai kūrybinės dirbtuvės, kurių metu senos durys tampa meno kūriniais ir tęsia savo ,,gyvenimą“.
Kameros saugos nuo blogio
Kodėl dirbtuvės? Ant durų ne tik tapoma, bet ir primontuojamos įvairios detalės iš medžio, metalo, plastiko, akmens, molio, o šiais metais panaudotos ir išmaniosios technologijos. Šiuolaikinį žmogų vargiai kuo benustebinsi, tačiau meninės kompozicijos ,,Durys – vartai į kitas erdves“ sumanytojas Marius Kakta visgi rado būdą, kaip pritaikyti šiuolaikines išmaniąsias technologijas, kad būtų ne tik įdomu, bet ir naudinga. Kai kuriose duryse įmontuotos vaizdo stebėjimo kameros suteiks galimybę būnant prie vieno objekto pamatyti ir kitus. Vaizdo kameros padės apsaugoti sukurtus objektus nuo piktų ,,meno gerbėjų“. Žinoma, būtų gerai, kad nereikėtų apie tai kalbėti, tačiau keli vandalizmo atvejai privertė apie tai susimąstyti ir ieškoti priemonių bei lėšų objektų apsaugai. Tęsiant šią temą reikia pasakyti, kad slėnyje prie ,,Labirinto“ buvo pastatytos menininkės iš Klaipėdos Rimos Baukaitės durys su užrašais ,,Man nepasisekė – aš tapau vandalizmo auka“ ir ,,Saugokime ir saugokimės. Aš nežinau, kas stovi prieš mane“.
Ir patyrę, ir naujokai
Grįžtu prie pradinės minties apie atsidarančias ir užsidarančias duris ir prie plenero pradžios. Aišku, minties esmė yra apie žmogaus siekius, suvokimą, valingumą, ieškojimą išeities. Galima kalbėti apie meną, įkvėpimą – apie daug ką. Birželio 28 dieną startavęs pleneras tęsėsi dešimt dienų – iki liepos 7 dienos. Noriu pristatyti plenero dalyvius. Pirmiausia tuos, kurie jau ketvirtus metus atvyksta į plenerą. Valdonija Karaliūnienė – veiviržėniškė dailės mokytoja ekspertė, kuri sukviečia menininkus į plenerą, Rima Baukaitė – dailės mokytoja ekspertė iš Klaipėdos Adomo Brako dailės mokyklos, Liuda Liaudanskaitė – dailės mokytoja metodininkė iš VšĮ Kretingos pranciškonų gimnazijos, Jurgita Burbienė – architektė iš Klaipėdos, Artūras Nikitinas – vietinis laisvasis menininkas, Algimantė Stonkutė – vietinė tapytoja, Edita Paulauskienė – dailės mokytoja metodininkė iš Radviliškio dailės mokyklos – vienerius metus padarė pertrauką, bet vėl grįžo. Antrus metus plenere dalyvavo Sigita Klemkaitė – dailės mokytoja metodininkė iš Rokiškio rajono Obelių gimnazijos. Pirmus metus plenere dalyvavo Deivyda Baltuškienė – dailės mokytoja iš Klaipėdos Adomo Brako dailės mokyklos, Gintaras Meškauskas – dailininkas, interjero kūrėjas iš Klaipėdos. Plenere antri metai savo duris spalvina jaunoji karta – vietinė gimnazistė Viltė Stankutė ir būsimasis antrokas Rapolas Kakta. Deivydai talkino vyras Jonas, Viltei – pusseserė Andrėja, o Gintarui – kompanjonė Vilija Heinaro.
Reikia darbus pamatyti
Plenere buvo kuriami individualūs darbai ir grupiniai. Slėnyje esančią meninę instaliaciją sudaro keturios sienos: vieną apipavidalino Artūras Nikitinas, kitą – Veiviržėnų bendruomenė, trečią – kultūros centro darbuotojai, o ketvirtoji buvo palikta menininkams. Plenero uždarymo metu visi darbai buvo eksponuoti Veiviržo slėnyje. Iki projekto pabaigos visi darbai stovės savo vietose. Dabar dar reikia atlikti įtvirtinimo ir montavimo darbus.
Kokias duris atidarė plenero dalyviai ir ką už jų pamatė? Gal labiau retorinis klausimas. Reikia darbus pamatyti ir patiems ,,atidaryti“ tas duris. Užuomina pavadinime ,,Durys – vartai į kitas erdves“ (tai yra – į dabartį ir praeitį, sakmes ir legendas, mitologiją, pagonybę ir krikščionybę, gamtos išsaugojimą ir ekologinę katastrofą ir dar kai ką, ką atras ir supras patys lankytojai).
Padėka už gerumą
Norime nuoširdžiai padėkoti visiems, prisidėjusiems prie plenero: Klaipėdos rajono savivaldybei, Veiviržėnų seniūnijai ir bendruomenei, Klaipėdos rajono amatų centrui, Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijai ir darželio virėjoms, Gargždų muzikos mokyklos Veiviržėnų filialui, Klaipėdos rajono laikraščiui „Banga“. Ačiū už picas, pyragus, čirvinius blynus, uogas, arbūzą, medų, už įvairiapusišką pagalbą. Ačiū už Jūsų gerumą.
Kaip pradėjau, taip ir norėčiau pabaigti: ,,Kai vienos durys užsidaro, kitos atsidaro.“ Tik dabar jau kitais metais.
Kūrybinį projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos rajono savivaldybė.
Kiekvienos plenero dienos aktualijos nušviestos Veiviržėnų kultūros centro „Facebook“ puslapyje.
Irena JUCIUVIENĖ
Veiviržėnų kultūros centro renginių organizatorė, plenero koordinatorė
Augustės JAŠINAUSKIENĖS nuotr.
Kūrybinėse dirbtuvėse pirmąkart dalyvavo dailininkas, interjero kūrėjas, klaipėdietis Gintaras Meškauskas su drauge Vilija Heinaro, dalį laiko praleidžiantys užsienyje, o Lietuvoje dalyvaujantys įvairiuose kūrybiniuose projektuose. „Jaučiuosi puikiai, mane čia supa nuostabūs žmonės, o savo krašto žaluma, net kvapas, širdžiai mieliausias. Galiu drąsiai teigti, kad Veiviržėnai – Lietuvos brangakmenis“, – sakė G. Meškauskas. V. Heinaro pridūrė, kad ji labai laiminga, jog galėjo dalyvauti plenere ir prisidėti prie miestelio gražinimo bei istorijos. 
V. Stankutė ir A. Petrova savo meninę instaliaciją papuošė deivės Mildos atvaizdu. Jaunosios kūrėjos taip nori įamžinti Veiviržėnų miestelio istoriją, mat kasmet prie piliakalnio minima Mildos šventė, kuri ir įkvėpė merginas. 
Plenero dalyviams ir Veiviržėnų bendruomenės nariams buvo įteiktos atminimo dovanos – padėkos raštai, medus ir prijuostės. Pastarosios įteiktos ne be reikalo, mat kūrybinių dirbtuvių pradžioje dalyviai vienas kito klausinėjo, ar atsivežė prijuostes, kurias rišėjo praėjusiais metais vykusio plenero metu, todėl tikimasi, kad kitąmet vyksiančiame plenare dalyviai, pasirišę prijuostes, vėl kurs grožį Veiviržėnų slėnyje. 
Jaunosios menininkės Viltė Stankutė ir Andrėja Petrova sakė, kad dalyvavimas plenere buvo labai praturtinanti patirtis, nes menininkai labai įdomūs ir kūrybingi žmonės, iš jų dalyvės išgirdo daug įkvepiančių posakių. Pasak V. Stankutės, plenere labai svarbūs ne tik menininkai, bet ir staliai, kurie ne tik įgyvendino visas menininkų idėjas ir išpjovė įvairias detales meninės instaliacijomis, bet ir dalinosi naudingais patarimais.
