Vėlinės
Vėl ruduo. Pirmosios lapkričio dienos. Vėjas drasko nuo medžių lapus.
Kažkodėl man liūdnokos šios dienos, kai mes mirusius minim visus.
Bažnyčioje laikomos mišios. Skamba jiems šiandieną varpai.
Juos pagerbti į kapines traukia artimieji šiandien pulkais.
Tyloje ant kapų dega žvakės, artimųjų brangių mums žmonių.
Ilsis kūnai juodojoj žemelėj, kol gyvi nepamirškime jų…
Per Vėlines gimęs Maironis, mano širdžiai poetas brangus,
Tegu jo Lietuva apdainuota, tampa jam kaip paminklas šviesus.
Šiandien Vėlinės – paminėjimo šventė, ji skirta gi ne mums, o aniems,
Kurie jau anapus išėjo, ogi teks juk išeiti visiems…
Jei kas gimė, tas turi ir mirti, jau tokia šiam pasauly tvarka,
Kol gyvi, artimųjų negerbiam, pasigendam, kai nebėr jų greta.
Vėl ruduo. Pirmos lapkričio dienos. Vėjas drasko nuo medžių lapus.
Kažkodėl man liūdnokos šios dienos, kai mes mirusius minim visus.
Šiandien Vėlinės – paminėjimo šventė, tik ne mūsų, gyvų, o anų,
Kurie jau anapus išėjo, todėl nepamirškime jų…
Viktoras STALMOKAS
