Visa, kas išties yra svarbu

Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo dienos – proga spausdiname Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos IIIe klasės moksleivio Benedikto PAKALNIŠKIO (jo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rasa Rusteikienė) kūrybą.

Visa, kas išties yra svarbu
(Improvizacija perskaičius poeto A. Baranausko poemą „Anykščių šilelis“)

Kurgi ta meilė, kurią Dievas skyrė?
Kurgi tas grožis šventos mums tėvynės?
Išnyko vienybė kultūrų darnių,
Kurios šią žemę sėjo nuo amžių senų.
Senų kaip gyvenimas, kaip ąžuolai giraičių,
Per kurias risnojo pulkai Gediminaičių.
Kai broliai artojai sava tarme giedojo
Ir kalaviju kirsdint priešo visai nebijojo.
Sėmės jie narsos iš tyros brolybės
Ir visai nebijojo aukot gyvybės.
Vieną tiesą žinojo kiekvienas:
Nevertas atgult gimtinėj nė vienas,
Kurs krauju savo tėviškės negynė
Ar sūriu prakaitu nelaistė, negirdė.
Mūs moterys ir bočiai tėvynę Lietuvą lipdę
Ir lietuvybę ryžtingai gynė.
Tada skambios dainos kaimuos ir ūkiuos
Vienijo liaudį ir kasdienybėje sukos nuosaikiai.

Bet lai skradžiai prasmenga puikybė,
Kurią lydi graudi lemties teisybė.
Juk didvyris mergelės neb’išvydo,
O priešo žemelėj atgulė, suiro.
Suiro ir pats, ir svajonės, atminimas
Ir idėja amžinai didžios tėvynės,
Kur liko širdis, siela ir džiaugsmas,
Nesuvaidinta meilė, kančia ir skausmas.
Kur liko aistra ir karštos lūpos,
Kurias suvilgyt savom troškai kitados.
Ten svajų ašarose paskendusios liko
Ir akys, kurios kadais juokės ir pyko.
Ten mergelė dėl savo bernelio raudojo,
Nes šis karan ant bėro žirgelio išjojo.
Ten motulės gailią raudą sekė malda,
O po to ilgesinga sielvarto daina.
Ir už ką ta skaudi dalia, širdžių ėdikė?
Už ką pralietas kraujas dėl mūs gimtinės?
Už tai, kad Nemunas amžinai vingiuoja
Ir kiekvienas dainius jį apdainuoja?
Už tai, kad laukai ir slėniai derlingi,
Auksaplaukių rugių užaugint netingi?
Už tai, kad neįžengiamos giraitės
Vaišina ir ošia lyg karalaitės?
O gal dėl to, kad bokštas Gedimino
tėra svajų vaisius, kurs tikrove virto?
Ne! Ne į žemę mūsų šaknys suleistos,
Ir ne į dangų mūsų rankos pakeltos.
Diena neprasideda gaidžiams pragydus
Ir nesibaigia saulei jūroj ištirpus.
Ir išvis – visa, kas aplink, tėra miražas,
Bejausmė materija it kančių okeanas.
Tyrą tiesą išvyst tik tada gali,
Kai pažvelgi vidun, eilinis neregy,
Nes visa, kas išties yra svarbu,
slypi ryšy ir pasitikėjime žmonių.