Žoliautoja pataria suprasti, kas yra laimė

B. Šorienė: „Dabar pats geriausias laikotarpis mano gyvenime – turiu laiko savo pomėgiui, į kurį įtraukiau ir savo vyrą.“

Jaukūs Birutės Šorienės namai Lyverių kaime ištisus metus kvepia vaistinėmis, prieskoninėmis žolelėmis, kurias ji užsiaugina, suskina laukuose ir miškuose. Šiuo metu sudžiovintus augalėlius deda į spalvingus savo pasiūtus maišelius – ruošia dovanėles artimiesiems, draugams, mieliems pažįstamiems dovanoti švenčių proga. Jose – nebylūs linkėjimai būti sveikiems, geros nuotaikos. „Juk nebūtina gerti arbatžoles tik susirgus“, – šypsojosi B. Šorienė.

Dalijasi patirtimi

B. Šorienė su vyru Juozu įsikūrę prie Lyverių miško. Jų sodybą kaip siena juosia storakamieniai medžiai. Išsipildė Birutės svajonė apsigyventi gamtos apsuptyje. „Juk aš užaugau tarp žolynų – miestas slėgė, – šyptelėjo ji. – Mano močiutė buvo didžioji žolininkė, net raganike ją vadino. Mama perėmė iš jos žoliavimą. Vaikystėje mane vesdavosi į laukus rinkti vaistažolių.“

B. Šorienė intensyviai žoliauja 25 metus. Turi sukaupusi daug literatūros apie augalus, medikų informacijos, kaip vartoti vaistinius žolynus. Ištisus metus juos renka. „Dabar – pušų, kėnių, eglių spyglius ir darau arbatą, gruodį reikia rinkti mėlynių, bruknių lapelius“, – negailėjo patarimų pašnekovė. Ir pridūrė, kad džiovintų vaistažolių mišinius gaminanti tiksliai pagal literatūroje nurodytus receptus.

B. Šorienė ne tik džiovina vaistinguosius augalus, bet ir daro užpiltines, spaudžia ir šaldo sultis. Ji domisi ir aromaterapija.

Pašnekovė prisipažino, kad būtų norėjusi tapti biologe, tačiau buvo sunkūs laikai, kad galėtų studijuoti. Bet žoliavimas tapo mėgstamiausiu užsiėmimu.

„Su savo žolelėmis į viešumą nelendu, bet dalijuosi patirtimi su draugais, pažįstamais, jeigu tik jie to nori“, – sakė Birutė.

Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Bangos“ 10 puslapyje.