Ar laisvė šiandien daugiau nei tik žodis?

Mokykloje minėta Laisvės gynėjų diena privertė mane susimąstyti, ką jaunuomenei reiškia šis žodis. Dažnam tai žodžio laisvė, galimybė nevaržomai tobulėti, kurti, susidaryti nuomonę. Vis dėlto rečiau pamąstoma apie valstybės suverenitetą ir kokią laisvę tai suteikia mums, piliečiams.

Nuo mažens augau jau nepriklausomoje Lietuvoje, tad apie okupacijos metą sužinau iš knygų bei mokytojų pasakojimų. Ir nors niekada negalėsiu susitapatinti su to laikotarpio asmenybe, galiu įsivaizduoti save nelaisvos tautos vietoje. Kokį skausmą turi jausti žmogus, negalintis laisvai reikšti nuomonės, šnekėti apie savą žemę, didžiuotis lietuviškomis šaknimis – viskas buvo niekinama ir griaunama. Lietuvių genezė buvo pamažu žlugdoma ir ištrinama iš šviesių žmonių atminties: atimama galimybė skaityti knygas bei kitus leidinius gimtąja kalba, skleisti idėjas apie kitokią ateitį. Su užgniaužta laisvės dvasia visuomenė gyveno daugybę dešimtmečių, nuolatinė baimė dėl savo namų ir rytojaus tapo kasdienybe. Atgavus nepriklausomybę, už kurią taip atkakliai kovojo lietuviai, tauta degančia širdimi prieš ginklą pasitiko šviesesnį rytojų: tokį, kuriame gali išėjęs į gatvę šaukti „Aš laisvas!“

Ir vis dėlto ramybės man neduoda viena mintis: jei taip mylėjome savo Tėvynę prieš 29-erius metus, kas atsitiko dabar? Pabendravusi su bendraamžiais suprantu, kad retas taip kovotų už gimtinę. Akcentuojamos problemos: bloga valdžia, priverstinis šaukimas į privalomąją karo tarnybą, nenoras aukoti gyvybės dėl šalies, iš kurios vis tiek emigruos. Stebėjau mokytojos šokiruotą veidą, išgirdus tokius žodžius: keletui minučių ji prarado amą. Mąstau, kieno tai klaida: tėvų, mokyklos, visuomenės, socialinių tinklų, o galbūt mūsų pačių? Sakyčiau, visų po truputį: tėvai ar seneliai, kartais mėgstantys posakį „prie ruso buvo geriau“, ugdymo sistema, besistengianti sukišti kuo daugiau informacijos į ir taip streso išvargintas galvas, o ne skirti laiko vertybių akcentavimui, visuomenė, nuolat linčiuojanti demokratinį valdymą ir politines partijas, interneto platybės, kuriose kupina piktų, gyvenimu nepatenkintų ar per daug besidžiaugiančių žmonių, ir jaunuoliai, nežinantys, ko nori, bei bandantys prisitaikyti prie vis negatyvesnės bendruomenės. Tad kur rasti balansą? Lietuvoje. Trumpam pamirškime politines, socialines problemas ir savaitgaliui nuvažiuokime į gamtą: ramybės ir žalumos kampelį. Manau, jog gamtoje galima rasti atsakymus į visus klausimus, nes ramybė, kurią jaučiame po pasivaikščiojimo nuošaliais, lapais nuklotais takeliais, neturi nusistatymų, įsitikinimų, neteisia ir neklausinėja, tik.. tyli. O kartais žmogui reikia tiek nedaug: įsiklausymo į save, vidinės harmonijos, jog jis pasikrautų jėgų ir kurtų geresnį rytojų.

Nors daugumai laisvė gali pasirodyti nuvalkiotas, banalus žodis, man jis reiškia tiek daug: šeimos meilę, draugų palaikymą, norą augti, padėti sau ir kitiems, žodžio galią ir savotišką ramybę. Laisvė suteikia ne tik pasirinkimą, bet ir atsakomybę saugoti ją, įvertinti bei prisiminti tuos, kurie kovojo visa širdimi už šviesią ateitį.

Gabrielė ČIUNKAITĖ

Jaunųjų korespondentų klubo narė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių