Gargždiškiai – Laikinosios sostinės šventovėse

Per kelis dešimtmečius Gargždų Šv. arkangelo Mykolo parapijos sumos choras kuria ir puoselėja krikščioniškają tradiciją – su giesme-malda lankytis šalies šventovėse, giedoti Dievui ir žmonėms didingose katedrose ir medinėse bažnytėlėse. Tradiciją palaiko, remia ir laimina parapijos klebonas kanauninkas Jonas Paulauskas. Choro vadovo ir dirigento Petro Katauskio reiklumu nesiskundžiame: sukauptas turtingas ir gana sudėtingas repertuaras. Apkeliauta nemažai, bet mūsų norai taipogi nemenki.

Šį kartą autobusas sustojo prie Kauno Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedros bazilikos. Šventovė stovi senamiestyje, prie Rotušės aikštės. Pasak istorikų ir menotyrininkų, tai didžiausias neogotikos paminklas Lietuvoje, vertingas sakralinio meno paminklas.

Šventovės svarbą nusako arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus citata: „Kauno arkikatedra bazilika yra tarsi Kauno arkivyskupijos širdis: čia yra arkivyskupo sostas, čia pradedami svarbiausi arkivyskupijos religiniai, o dažnai ir tautiniai renginiai, čia kas sekmadienį ir per šventes arkivyskupas aukoja šv. Mišias už savo ganomuosius. Labai džiugu matyti katedroje tikinčius žmones, maldos tyloje besikalbančius su Viešpačiu.“

Istoriniuose šaltiniuose bažnyčia pirmą kartą paminėta 1413 m. Pasak prof. dr. Laimos Šinkūnaitės, „... gal būt nė vienas Kauno pastatas neturi savyje tiek rimties ir iškilnumo, kaip ši monumentali šventovė.“ Buvome apstulbinti altorių, paveikslų gausos ir grožio. Pastato viduje daug vertingų dailės paminklų, jų tarpe lietuvių dailininko Petro Kalpoko paveikslai, skulptoriaus Juozo Zikaro bareljefai ir kt. Įspūdingi altoriai (ypač didysis), vargonai. Šios šventovės vargonininkais yra darbavęsi: nuo 1894 m. Juozas Naujalis, nuo 1936 m. J. Naujalio mokinys Konradas Kaveckas, Pranas Beinorius. Tai Kauno arkikatedros bazilikos pasididžiavimas. Katedros išorinėje sienoje yra mūsų tautos poeto prelato prof. Jono Mačiulio-Maironio granitinis mauzoliejus su bareljefiniu portretu (skulptorius Bernardas Bučas).

Per ilgus savo buvimo šimtmečius šventovė išgyveno daug permainingų istorinių pokyčių, vienok stovėjo tvirtai. Prieš gerą dešimtmetį buvusi mano mokinė, dabar jau šviesaus atminimo menotyrininkė prof. Nijolė Lukšionytė, surengusi man ekskursiją po arkikatedrą, paminėjo, kad šventovės interjeras labiausiai buvo sudarkytas sovietmečiu (1968-1970 m.), vykdant vadinamuosius remonto ir restauravimo darbus, nes remontininkai ir restauratoriai buvo visiškai nekompetentingi. Jau senokai prasidėjo ilgai lauktas ir neabejotinai ilgai truksiantis bazilikos interjero restauravimas. Puoselėsime viltį ateityje pasigrožėti atnaujintu bažnyčios vidumi, kuomet, užbaigus didžiojo Nukryžiuotojo Jėzaus altoriaus, kt. sakralinio meno vertybių restauravimą, atsivers pirmykštis, neįtikėtinai šviesus ir džiugus vaizdas. O kol kas remontinėje aplinkoje mes ir giedojome rytinėse pamaldose. Buvo nemažai jaudulio, nors visi, kiek sugebėdami, stengėmės „susiimti“, juolab kad atsivežėme klasikinį repertuarą: mišios sukomponuotos iš Emersono, A. H. Rozvigo (Rosewig), G. Purlio kūrinių, giesmės J. Naujalio, K. Kavecko, K. M. Vėberio (C. M. Weber). Psalmes giedojo choro solistė Jūratė. Regis susidorojome. Maestro Petrui susigaudyti muzikinėje erdvėje padėjo ir mus padrąsino vietos vargonininkė Teisutė Palubinskaitė, o šv. Mišias laikęs kun. Robertas Grigas mus net pagyrė ir nuoširdžiai padėkojo. Bent kiek nuodugnesniai apžiūrai ar susikaupimui prie altorių visai neturėjome laiko, reikėjo skubėti į naujamiestį, laukė sumos pamaldos Įgulos bažnyčioje.

Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia (dar žinoma kaip Kauno soboras) yra Kauno naujamiestyje, rytinėje Laisvės alėjos dalyje. Lietuvos kariuomenės Ordinariatas.

1891 m. pašventintas kertinis Soboro bažnyčios akmuo. Projekto autorius – karo inžinierius, papulkininkis Konstantinas Limarenka. Žinomas ir faktas, kad statybai sunaudota 4 mln. 800 tūkst. plytų, statyba kainavo 375 tūkst. rublių.

1919 m. bažnyčia pripažinta valstybės nuosavybe ir perduota Kauno karinei įgulai. Tada ji buvo pervadinta Šv. arkangelo Mykolo vardu.

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą bažnyčia nustojo buvus Lietuvos kariuomenės sielovados centru. 1962 m. Lietuvos SSR Ministrų tarybos nutarimu šventovė uždaryta, pastatas paverstas Dailės muziejaus filialu, jame vykdavo vargonų muzikos koncertai.

1991 metų kovo pabaigoje Kauno miesto savivaldybė Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią gražino Kauno arkiviskupijos kurijai. Sekė remontas, atšventinimas. Darbus prižiūrėjęs, po to šventovėje darbavęsis šviesaus atminimo kunigas (poetas) Ričardas Mikutavičius yra sakęs: „Šventovėje viskas privalo kalbėti, nors žodžių nėra – harmonija, spalvos, dizainas, garsai, šviesa.“ Būtent tokią šventovę ir išvydome, po sumos pavaikščioję po jos erdvę.

Šv. mišias aukojęs kunigas Vytenis Vaškelis po jų laukė mūsų prie altoriaus, padalino Švenčiausiąjį, šiltai pabendravo. Buvome labai nuoširdžiai globojami bažnyčios vargoninikės Laimos Botyrienės, tad ir giedoti buvo lengviau ir drąsiau. Šv. mišių repertuaras buvo labai panašus į atliekamą Katedroje. Po pamaldų p. Laima mums suorganizavo ekskursiją „į neregių pasaulį“, įrengtą bažnyčios rūsiuose. Mus vaišino savo sodo ir ūkio gėrybėmis, rūpinosi p. Aistė Lukoševičienė.

Pakeliui į namus dar sustojome prie pilies, santakoje aplankėme Vyčio skulptūrą. Nuostabi, turininga išvyka.

Danutė PAŠKAUSKAITĖ


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Pamirštas gimtadienis

Tik įsivaizduokite: intensyviai ruošiatės gimtadienio šventei, susitvarkote kambarius,…

Plačiau »

Agnė ADOMAITĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas