Į Endriejavą paskirtas klebonas tęsia pažintį su Žemaitija

Klebonas kun. R. Romanovskis: „Pasaulio per metus nepakeisi. Jeigu pavyks Endriejavo parapijos žmones palikti geresnius, tai nuostabu.“

Prieš pusmetį Endriejavo Šv. apaštalo Andriejaus bažnyčioje klebono tarnystę pradėjęs kunigas Robertas Romanovskis su parapijiečiais pirmą kartą susitiko Mišiose birželio pradžioje.

Jam ši parapija – pirmoji savarankiška tarnystė. Klebonas linki visiems ištverti pandemiją ir padaryti išvadas.

Pirmosios patirtys

Dvylikos metų kunigo tarnystės patirtį turinčiam kun. R. Romanovskiui paskyrimas dirbti klebonu nebuvo netikėtas, tačiau situacija išskirtinė. „Antradienį atsibudau vikaras, o penktadienį perėmiau Endriejavo parapiją“, – atskleidė klebonas.

Jam tenka aptarnauti ir šioje parapijoje, Žadeikiuose, esančią Šv. Jono Krikštytojo koplyčią bei Judrėnų Šv. Antano Paduviečio bažnyčią.

Iki šiol vikaru dirbusiam kunigui tenka įgyti naujos patirties. „Administravimas, ataskaitos – naujas dalykas, su kuriuo neteko susidurti, – kalbėjo kun. R. Romanovskis. – Mano darbą vertins čia gyvenantys parapijiečiai. Kiek būsiu vertas, taip ir priims. Atėjau čia nepažįstamas ir nieko nepažindamas. Reikės susigyventi – dar tik pusmetis prabėgo.“

Iš rytinės Dzūkijos kilusiam klebonui ši parapija – naujas kraštas. Su Žemaitija jis pradėjo susipažinti prieš 20 metų įstojęs į Telšių V. Borisevičiaus kunigų seminariją. „Iki tol ryšio su ja neturėjau – tik vaikystėje su tėvais pro šalį važiuodavome į Palangą. Kunigo tarnystę pradėjau Tauragėje, vėliau Žemaičių Kalvarijoje, o pastarąjį dešimt­metį vikaru dirbau Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies parapijoje. Lankiausi Gargžduose, Klaipėdoje“, – kalbėjo jis.

Iki šiol mieste gyvenęs ir dirbęs kunigas pastebėjo, jog Endriejavo parapijoje gyvenimas kitoks, jo tempas lėtesnis. Ir kraštas skirtingas. „Juk net gretimuose kaimuose gali skirtis tradicijos“, – akcentavo jis.

Pasak kun. R. Romanovskio, skirtumų yra ir tarp jo aptarnaujamų parapijų: Judrėnuose stiprios tikėjimo tradicijos. „Jas reikia puoselėti, kad ilgai išliktų, nes atkurti beveik neįmanoma. Šiandieniame pasaulyje buvo atmetimų, atseit, nereikia to, kas pasenę. Galima viską sunaikinti, bet tai, kas buvo šventa, gali tapti kasdieniniu dalyku“, – dėstė klebonas.

Kun. R. Romanovskis patikino, kad jo gimtajame krašte tikėjimo tradicijos tvirtesnės nei Žemaitijoje, ir požiūris į tikėjimą kitoks.

Įkvėpė močiutės pavyzdys

„Mano kelias į kunigystę? Tai išskirtinis pasirinkimas. Jį atrasti padėjo artimųjų pamaldumas, malda, kitų kunigų pavyzdys. Dabar jaunimas dažnai nežino, kuo bus – kur įstos, ten ir mokysis. Kunigystėje taip nėra – ją renkamasi ilgai apsvarsčius, – kalbėjo kun. R. Romanovskis. – Mano tėvai buvo tikintys, bet labiausiai savo pavyzdžiu įkvėpė močiutė, su kuria buvo stiprus dvasinis ryšys. Aš paauglystėje pradėjau galvoti apie kunigystę, o baigęs vidurinę mokyklą žinojau, kad stosiu į kunigų seminariją. Bet įstojus dar nereiškia, kad būsi kunigas: iš 18 kurso draugų tik 5 baigė. Aš nesu iš besiblaškančiųjų: ką nors pradėjęs stengiuosi padaryti iki galo.“

Anot pašnekovo, kiekvienas – tikintis, netikintis ar mažiau tikintis žmogus nori būti laimingas, bet kiekvienas renkasi skirtingą kelią laimės paieškose. „Laimė – kiekvieno širdyje. Aš esu laimingas. Įvairių situacijų gali būti, bet aš esu laimingas. Tėvai patenkinti mano pasirinkimu“, – atskleidė kunigas.

Mažeikiuose dešimtmetį praleidęs kun. R. Romanovskis įgijo daug patirties, subrendo. „Dirbau šalia puikaus klebono Donato Stulpino, kuris per 5 metus restauravo apgailėtinai atrodžiusią Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią“, – akcentavo kunigas. Jam įstrigo ir pastarojo žodžiai: atvykęs į naują parapiją iš karto įsidėmėk, kas nepatinka, ką reikia keisti, nes vėliau apsiprasi ir nebematysi.

Pamaldžiu staiga netampama

Endriejavo parapijos klebonas R. Romanovskis pastebėjo, jog parapijiečiai daugiausia kreipiasi dėl laidotuvių. Ir nesistebi: kaimai visur sensta, nyksta. Bet vasarą krikštijo ne vieną kūdikį – abiejose parapijose. „Į gimtinę grįžta emigrantai krikštyti savo vaikus arba pas tėvus atvyksta kitur gyvenantys“, – akcentavo klebonas. Tačiau santuokos – nė vienos.

Visgi jis žvelgia optimistiškai: Endriejave nėra tuščių namų. Netoli uostamiesčio gyvenantiems žmonėms lengviau įsidarbinti.

Pasak klebono, su parapijiečiais geriausiai susipažįsta kalėdodamas, bet šiemet tai atšaukta.

Endriejavo parapijos klebonijoje įsikūręs klebonas patenkintas erdviu, jaukiu būstu.

O ką numatęs keisti savo parapijose? „Paveldėjau gerus pastatus, ypač gerai sutvarkyta Judrėnų bažnyčia, tik trūksta įgarsinimo. Tikiuosi, jog kitais metais tai bus, – kalbėjo jis. – Endriejavo parapijos pastatai irgi tvarkingi, tik reikės nudažyti bažnyčios fasadą. Tai kosmetinis remontas – daug investicijų nereikės.“

Klebonas akcentavo, jog taip pat svarbu Bažnyčią statyti parapijiečių širdyse. „Reikia stengtis, kad daugiau žmonių ateitų į pamaldas. Šiame krašte vyrauja nuomonė, kad į bažnyčią eis, kai pasens. Bet jei tuo negyvenai visą gyvenimą, tai ir senatvėje nereikia – pamaldus staiga netapsi.

O pasaulio per dieną ar metus nepakeisi. Svarbiausia – po savęs nepalikti blogesnių žmonių. Jeigu geresnius – nuostabu“, – dėstė kun. R. Romanovskis.

Žvilgsnis į dangų, kur lėktuvai

Klebonas yra ir Endriejavo parapijos senelių dienos globos centro vadovas. „Nuostabu, kad čia renkasi nemažai pagyvenusių žmonių, siekiančių bendrystės, turinčių savo pomėgius. Norisi plėsti veiklą – kalbėjomės su rajono meru B. Markausku, kad būtų skirtas transportas bent kartą per savaitę atsivežti žmones iš Žadeikių, Judrėnų“, – atskleidė pašnekovas.

Kun. R. Romanovskis prisipažino, kad jo pomėgis – technika. „Keli galvą į dangų, o ten – lėktuvai. Tai „veža“ mane, – šypsojosi jis. – Šiemet įgijau lengvojo lėktuvo piloto licenciją. Taigi ateityje ketinu skraidyti, juolab kad Judrėnuose yra galimybė.“ Tėviškėje jis turi nedidelę senovinių motociklų kolekciją. Jeigu ne kunigystė, galimai būtų tapęs mechaniku inžinieriumi kaip tėvelis.

Ką šiuo nelengvu laikotarpiu palinkėtų parapijiečiams, „Bangos“ skaitytojams?

„Ištverti pandemiją ir pasimokyti, padaryti išvadas. Per skubėjimą daug ko nepastebime, numojame ranka ir „varome“… Tegul buvimas kartu, bendravimas sustiprina visus. Linkiu atrasti tai, kas vienija, daro stipresnius. Manau, kad šeimos šventė Kalėdos, kaip ir Velykos, šiemet bus kitokios. Gal vietoj dovanų paieškos daugiau dėmesio skirsime bendrystei su artimiausiais žmonėmis. Dievo palaimos visiems“, – linkėjo klebonas R. Romanovskis.

• R. Romanovskis gimė 1981 m. gruodžio 15 d. Šalčininkų rajone, Dainavos kaime, lenkų šeimoje. Tėvai pedagogė ir inžinierius užaugino sūnų ir dukrą, kuri tapo mokytoja. 2000 m. R. Romanovskis įstojo į Telšių V. Borisevičiaus kunigų seminariją. 2008 m. įšventintas į kunigus tarnystę pradėjo Tauragės bažnyčioje, kur praleido 2 metus. Trumpai kunigavęs Žemaičių Kalvarijoje buvo paskirtas vikaru į Mažeikių bažnyčią. Šiemet gegužės 21 d. kun. R. Romanovskis paskirtas klebonu į Endriejavo parapiją bei aptarnauti Judrėnų parapiją.

Virginija LAPIENĖ

Autorės nuotr.