Laiko įprasminimas

Aš tik dabar suprantu, koks laikas yra brangus, bet vis tiek dar mėgstu jį švaistyti veltui. Pomėgius atidėti, susirasti „svarbesnių dalykų“ arba skirti laiko žmonėms, kurie nėra pakeliui su manimi. Tuomet slegia tokia didelė savigrauža ir kaltės jausmas, kad leidžiu sau tinginiauti gulėdamas, valgydamas ir žiūrėdamas kvailus serialus. Toks poilsis nėra prasmingas ir sveikas.

Mąstau apie praėjusius metus, kaip aš tą laiką įprasminau. Suprantu, kad visai nėra dėl ko savęs plakti, nes gi nuveikiau ir daug įdomių dalykų. Vienas iš didžiausių laimėjimų man yra tai, kad pradėjau savanoriauti ir išsilaikiau vairuotojo teises. Žinoma, dar dėl to, kad nuėjau 18 km basomis (įsižeminimo tikslais). Numyniau dviračiu distanciją Smiltynė–Nida, tačiau ties Juodkrante pradėjau niršti ant viso pasaulio: viskas, nebepajėgiu! Važiuoju atgal į Klaipėdą autobusu ir eikit visi velniop nuo mano galvos! Bet pagaliau aš įveikiau!

Gilinausi į save per dailės terapiją tiek pavasarį, tiek rudenį. Ir, žinoma, džiaugiuosi, kad savarankiškai susiradau sezoninį darbą, kuriame pakilau karjeros laiptais per mėnesį! Iš indų plovėjo tapau restorano valytoju, tai bent pasiekiau!

Kai užeina noras plakti save mintimis, kartais užtenka tik sustoti ir pasikalbėti su savimi, atsiskaityti sau, ką nuveikei, ir paklausti, ar tikrai nusipelniau to, ką darau sau? Galbūt to plakimo būtų daug mažiau, jeigu daugiau laiko skirtume sau?

Danielius EINIKIS

Jaunųjų korespondentų klubo narys

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių