Ne visada ruduo piktas

Man įdomu, iš kur žmonės semiasi stiprybės, kai ji baigiasi? Iš knygų, filmų, veiklos, o galbūt jie net nesupranta, kad yra palūžę? Galbūt kiekvienas turėtų pamąstyti bent minutę ir paklausti savęs, kaip jaučiuosi iš tiesų, ar einu teisingu keliu, jeigu jaučiuosi blogai, kodėl ir kas sukuria tai.

Džiaugiuosi, kad žinau, ką darau aš. Šliaužiu ir viską darau be džiaugsmo ir teku lėtai kartu su gyvenimu. Planus, kuriuos turėjau nuveikti, atidedu ir panyru į tinginystę. Be abejo, tada prasideda savigrauža, tačiau mokausi su ja susidraugauti, nors sunkiai sekasi. Manau, tas prislėgtumas kamuoja dėl susikaupusių nuoskaudų ir nemalonių situacijų, kurios viduje atsiranda per mėnesius, o tada pradeda graužti širdį. Taip manau todėl, nes praeitą dieną meditavau ir užsimerkus pradėjo ryškėti įvairūs įvykiai, kurie vyko gana seniai. Tikriausiai visa tai neigiamai paveikė mano vidinę savijautą, o pasąmonė viską užfiksavo. Čia ir buvo įrodymas, kad mes privalome sustoti ir pabūti visiškoje tyloje bei išgirsti savo vidinį balsą, ką jis kužda. Prisiminiau tas karčias situacijas, padėkojau, kad jos įvyko ir paleidau, nes nesinori užsidaryti į užburtą ratą, norisi keliauti toliau.

Būna, kad nebedžiugina tavęs joks menkniekis. Idėjos ir tikslai, kurie turėjo ryškias spalvas, įgauna tamsesnį atspalvį. Man dažnai kyla noras pasiimti kalendorių ir braukyti dienas, kad kuo greičiau ateitų vasara, tačiau puikiai suvokiu, jog tai ne išeitis, nes atėjus vasarai norėsis braukyti dienas, jog greičiau ateitų ruduo. Taip ir visą gyvenimą išbraukyti gali. Kai galvoje susikuri šiltus metų laikus, tai ir niūrūs metų laikai tampa šilti.

Šiuo metu mane gyvenimiškos patirtys įtikino, kad stiprybė yra mokėti padėkoti už kasdienius ir paprastus dalykus, kad ir kaip širdis nori užsimerkti šviesai ir paskęsti rudens tamsybėse. Prisiminti tai, ką turiu, o ne skųstis, kad kažko neturiu. Užrašydamas dalykus, kuriems esu dėkingas, pastebėjau, kad jų pradeda daugėti su kiekviena diena. Pastebi, kad pardavėja pasidaro maloni, kuri būdavo rūsti ragana, ir tam tikri asmenys pasidaro šilti, nors prieš juos ir buvau nusistatęs kategoriškai, kad jie tikros rakštys. Ir tada pagalvoji, pasikeitė mano elgesys ar jų? Aš šiuo metu labai džiaugiuosi, kad gavau vilnones kojines, kurios sukurpia šilumą kojoms, ir už tai, kad rytą galiu sutikti be streso ir atsigerti puodelį kavos vos tik išlipęs iš lovos, o tada pasitikti dienos užduotis ir eiti savo keliu. Žinoma, ir už naują, patvarų skėtį, su kuriuo smagu eiti per lietų, ir jis nebeerzina, o tik sukuria jaukumą. Dar neseniai eidamas gatve mintyse keikiau vairuotoją, kuris aptaškė važiuodamas pro šalį, pykau ant viso pasaulio, nes buvau šlapias ir buvo šalta. Tada prisiminiau paprastą gyvenimišką taisyklę: jeigu pašalini kliūtis, kurias įmanoma, tai susidoroti su didesniais iššūkiais pasidaro lengviau. Tą pačią dieną dingo ir pyktis, ir keiksmai, o ruduo pasidarė toks draugiškas ir jaukus. Ach, todėl ir myliu šitą gyvenimą, nes man taip smagu tyrinėti išoriškas situacijas per vidinį pasaulį.

Danielius EINIKIS

Jaunųjų korespondentų klubo narys

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių