Odė gyvenimui

„Jaunimo erdvės“ korespondentas Robertas Macius, dabar studijuojantis žurnalistiką Vilniaus universitete, rašo apie lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Daivą Toliušienę, metus jį mokiusią Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijoje.


Gimtojo krašto niekaip negaliu sieti tik su objektais. Šią sąvoką mintyse suvokiu kaip prisiminimus, iš kurių būtent pastarieji ne tik nukelia į senas patirtis, išgyvenimus, skaudulius, bet ir skatina sklęsti aukštyn. Virpančiu balsu niūniuoju užsienio grupės „Coldplay“ dainą „O (Fly on)“ (liet. „Skristi“), kurios klausydamasis mąstau apie didžiausią žiburį mano gyvenime. Tas šviesulys – vos vienus metus man lietuvių kalbą ir literatūrą dėsčiusi mokytoja Daiva Toliušienė. Per šį laikotarpį radau patį artimiausią sielos draugą, regintį, kai iš tiesų viduje degiau, sielvartavau, liūdėjau. „Žiūrėk, tik visai neištirpk“, – nuolat primindavo pedagogė matydama, kad esu ne visai geros fizinės ir dvasinės formos.

Puikiai prisimenu antrąją dieną po moksleivijos šventės, kuomet įžengiau į 105 kabinetą dar nežinodamas, ką čia patirsiu. Išsirinkau vidurinį suolą ir laukiau pirmosios pamokos. Kai įėjo, atrodo, tipine apranga vilkinti moteris, man pirmiausia įsiminė baltas lininis audinys. Nežinia kodėl, tačiau po kelių minučių jaučiau, kad viduje nurimstu ir kad viskas bus gerai. Tikrai. Tą pačią dieną demonstravome anksčiau įgytus įgūdžius ir rašėme pirmąsias, dar ne visiškai klusniai besirašančias, pastraipas. Tąkart gavau stebėtiną pažymį – 9, kuris man pasirodė lyg stebuklas.

Jau po kelių dienų suvokęs, kokį nušlifuotą aukso grynuolį gavome, žavėjausi iki pasiutimo. Ko gero, kiekvienam sakiniui, ištartam mokytojos, linksėjau, nes buvo taip gera ir miela širdžiai... Akimis fiksuodama šį mano nuolatinį veiksmą, pedagogė prieš trečiokų srautą ištarė, jog vien dėl to norėtų atsiklaupti ant kelių ir padėkoti. Atrodo, tai ir paaiškina tikrąją Daivos asmenybės pusę – spontaniškai bei atvirai išreikšti meilę gyvenimui. Išgirdęs pedagogės žodžius, tuo metu nė nebūčiau paprasčiau ir gražiau sugalvojęs... Būtent dėl jos geraširdiškumo, rūpesčio ir begalinio atsidavimo savam darbui suvokiu, kodėl klasėje būdavo ypatinga aura, dėl kurios per pertraukas beveik visi likdavome lyg pas auklėtoją. Nuostabu suvokti, jog Daivutė (taip ją vadiname iki šiol) visą gyvenimą jautė pašaukimą būti mokytoja.

Kad ir kaip mėgavomės kasdiene bendryste, tačiau vėliau teko suvokti, jog dėl klastingo likimo mūsų bendra kelionė gali sutrumpėti. Išgirdęs žinią niekaip tuo netikėjau. Širdies kertelėje puoselėjau užspęstą vilties krislą, kad tai neišsipildys ir iki pat abitūros pabaigos drauge žengsime į įdomų, tačiau kartais klastingą egzaminą. Tik išlipome pusiaukelėje dėl troškimo pasijusti geriau.

Tačiau net ir dabar mus lydi nuoširdus bendravimas. Malonu prisiminti ypatingas, kaip pasakytų poetas V. Mačernis, aukštąsias akimirkas. Štai susitikimo su Šventuoju Tėvu dieną iš karto po palaiminimo su srauto drauge paskambinome Daivutei ir palinkėjome sveikatos. Turbūt gražiausia, ką galėjome išgirsti, tai tylią mokytojos palaimos akimirką ir braukiamą išsprūdusią ašarą. Pedagogė minėjo, jog tai atsimins visą gyvenimą. Kaip ir aš.

Su šelmiška šypsena regiu paradoksalią situaciją, kai mokytoja moko nebraukyti knygų ilgomis, horizontaliomis, lapą raižančiomis linijomis ir kaip vien dėl mūsų ji savąjį vadovėlį rėžia ne tik tokiais brūkšniais, bet ir ryškiu rašikliu, kad dar geriau matytųsi svarbiausia kopijuota medžiaga.

Ypač žaviuosi Daivutės gebėjimu giliai peržvelgti manuosius kūrinius, kuriems kartais dar reikia paramos, norint išgryninti stipriąją sakinio ar minties prasmę. Kas kartą sėdėdamas valandų valandas pas ją namuose vidumi bei išore neslėpdavau džiaugsmo, nes suvokdavau, kokie paslaptingi, ypatingi ir reikšmingi veiksmai vyksta redaguojamame tekste. Visa tai vainikuodavo ir kvapnios arbatos puodelis, ir prasmingas, širdžiai mielas pokalbis.

Mokytoja mane visada skatino mąstyti apie tai, kokia mintimi užbaigsiu kūrinį. Tačiau šįkart daug negalvosiu – dėkoju Klaipėdos rajonui, Gargždų miestui ir likimui už tai, kad turiu tokią neįkainojamą gyvenimo patirtį, apie kurią nė nesvajojau žengdamas pirmuosius žingsnius „Vaivorykštėje“. Daivute, Mokytoja mano, Jūs esate tai, kas geriausio galėjo įvykti mano gyvenime. „Dixi et ánimam levávi“ (liet. „Pasakiau ir sielą nuraminau“)...


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Užteks trypčioti!

Kaip krenta rudeniniai medžių lapai,…

Plačiau »

Agnė ADOMAITĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas

Ar pasikliaujate likimu?