Poeto misija prisiminti: be amžinųjų vertybių siela merdi
Žemaitijos rašytojų bendrijos Klaipėdos skyriaus narė Rita Staršelskienė, pasirašanti slapyvardžiu Bijeikytė-Gatautė, yra dalyvavusi Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešosios bibliotekos tradiciniuose vasaros skaitymuose. Poetė savo skaitytojams linki, kad gyvendami sudėtingu ir grėsmingu laikmečiu išliktų ypatingai stiprūs, drąsūs, išmintingi, vieningi.
Pateikiame keletą minčių iš Ritos duoto interviu.
– Dabar daug diskutuojama, kokia turėtų būti moderni poezija. O jūsų nuomonė?
– Jau rašydama savo pirmąją knygą galvojau, kas svarbiau, ar eilėdaros kanonai, ar nuoširdumas:
„Ar skaitysi, jei rašysiu be taškų ir be kablelių? / Iš širdies į širdį. / Ar ištversi, jeigu tau sakysiu Tiesą, / Per audras kasdien sakysiu?“ / Ar nenusivilsi, jei sparnai drąsiai išskleisti, / Nepakils prieš vėją? (Iš pirmos poezijos knygos „Pas tave sugrįžtu“).
Kiekvienas kūrėjas svajoja apie originalumą, savo stilių, kūrybos laisvę. Tačiau nepritariu beprasmiams eksperimentams. Juk poeto misija priminti, kad siela merdi be amžinųjų vertybių: tikėjimo, vilties, meilės, tiesos, grožio. Kai pradedi rašyti antrąją, trečiąją ir kitas knygas, tai taškai, kableliai, šauktukai ir klaustukai ima derėti su nuoširdumu. Tada ateina supratimas, kad poezija yra gražiausia kalba, kokia ji žengė per šimtmečius ir tokia turėtų likti.
– Ką jūs pasakytumėte tiems, kurie nuolat skundžiasi, kad neturi laiko?
– Žmogui duota labai daug laiko ir jis gali daug nuveikti. Tik reikia teisingai pasirinkti prioritetus. Na, ir žinoma reikia išdrįsti žengti pirmą žingsnį. O paskui, jei veikla skirta bendrajam gėriui, vieno žmogaus entuziazmas užkrečia kitus, atsiranda pagalbininkai, kurių nebuvo tikėta sutikti. Nuo prioritetų priklauso, kaip nugyvensi, kiek nuostabių akimirkų patirsi ir kiek gyvenime bus monotonijos ir pilkumos. Platūs veiklos horizontai ryškėja tada, kada ramybė teka širdyje ir joks laikas nepajėgus sustabdyti veržimosi į priekį.
Poetai eina
Eina poetai per žemę,
Gano avis.
Eina po saule
Sau vietą atrast.
Eina poetai ir stebi
Save tarsi veidrody.
Jie eina kitiems
Atgaivą parnešt.
Ir pakilę
Į svaiginamą aukštį –
Bemiegę naktį
Rašo sieloraštį.
Ir girdi prasivėrusį dangų.
Jų deganti siela
Atspindi giesmę žvaigždžių.
Blaškomi vėjo, plaunami lietaus
Tie dienų piligrimai
Eina ir eina…, atsivėrę vizijos uždangai.
Širdyje – jauni.
—
Žmogui reikia meilės
Žmogui reikia meilės, kaip vaistų,
Ar gydytojas tokių išrašys?
Būna šiurpu nuo šaltų rankų,
Kai nemeiliai kas nors palies.
Žmogui reikia meilės, kaip duonos,
Reikia jos iš mylinčių rankų.
Širdis alksta be meilės paguodos,
Kaip obelėlė stovi už vartų.
Žmogui reikia meilės, kaip saulės,
Tekančios iš gerumo versmės,
Apjuosiančios dangų ir žemę,
Te balandžių vėduoklės plazdės!
Išrašyki, prašau, Viešpatie laiko,
Leiski priminti sau ir kitiems.
Kas išbraukta, užmiršta – miršta,
Gerumu išliekam visiems.
