Kaip gaila…
Kaip gaila, kad Lietuvoje dažnai susigriebiama tik tada, kai problema jau akis bado.
Štai degalų kainos dėl karo situacijos Artimuosiuose Rytuose jau kelios savaitės kelia šoką vairuotojams, bet valdžia tik pastarosiomis dienomis ryžosi daryti tam tikrus žingsnius. Jau pačiomis pirmosiomis dienomis, kai prasidėjo kainų pasiutpolkė, ekspertai siūlė mažinti akcizus – tai buvo įvardinta kaip efektyviausia priemonė bent šiek tiek amortizuoti degalų kainas vartotojams. Tačiau iš valdžios viršūnių dar liejosi paguoda, esą tai ilgai netruks. Bet, nepaisant valdžios kalbų, užtruko, o tai buvo galima suvokti iš karto ir ištiesti žmonėms pagalbos ranką. Aišku, akcizų sumažinimas – bėda šalies biudžetui, bet jeigu infliacija pradeda kilti, tai paaiškėja, kad su kiekviena naftos krize po trijų keturių mėnesių kainos persiduoda ir į kitas grandines. Blogiausia, kad, pabrangus maistui ir kitoms prekėms, tos kainos nelabai grįžta į pirminį lygį. Naftos kaina vis tiek kažkuriuo metu stabilizuosis, ir ekspertai teigia, kad nė viena naftos krizė netruko ilgiau nei pusę metų, o ar vėl į savo vėžes grįš maisto, paslaugų ir kitos kainos? Bent jau Lietuvoje tokių stebuklų dar nebuvo.
Šiomis dienomis ir Lietuvos Vyriausybė prabilo apie svarstomą galimybę sumažinti akcizus degalams. Kada sumažins? Juk reikia tai daryti jau dabar, kol kainų laivas galutinai neįsisiūbavo. O vis delsiant ar bus koks nors efektas? Yra juk toks geras posakis: ar bepadės numirėliui (t. y. mums, vartotojams) žvakė?.. Antra vertus, ar bus sąžiningas mūsų degalų verslo sektorius. Jei akcizus Vyriausybė sumažins, o degalų kainų kartelė ar tikrai smuktelės žemyn?
Dar vienas ryškiai uždelstas reikalas, kurį buvo galima jau žymiai anksčiau efektyviau spręsti. Praėjusią savaitę Vyriausybė pritarė Lietuvos diasporos politikos strateginių gairių „Globali Lietuva“ įgyvendinimo veiksmų planui 2026–2028 metams. Numatoma, kad artimiausius trejus metus planą įgyvendins 96 valstybės ir savivaldos institucijos bei įstaigos. Pranešime žiniasklaidai akcentuojama, kad itin reikšmingas pokytis fiksuojamas savivaldos lygmeniu: į diasporos politikos įgyvendinimą nuo 2025 m. yra įsitraukusios visos 60 Lietuvos savivaldybių, jos 2026 m. planuoja įgyvendinti 53 priemones, skirtas ryšiams su kraštiečiais užsienyje stiprinti ir jų grįžimui į Lietuvos regionus skatinti.
Dabar tam tikrais periodais madinga į viešąsias kalbas, dokumentus įvesti taip iškilmingai skambančius žodžius, frazes, kurių esmė yra lyg sureikšminama, o iš tiesų ji paprasta. Diaspora – tai tautos dalis, gyvenanti ne istorinėje tėvynėje. O dar paprasčiau, tai yra mūsų žmonės, gyvenantys svetur, įprastai juos vadiname emigrantais. Prieš gerą dešimtmetį iš aukštų Lietuvos tribūnų buvo ironiškai skelbiama, kad tegu ir važiuoja, susitvarkysime patys: suprask, į svečias šalis tūkstančių tūkstančiais išskrenda ne patys verčiausi. Dabar, kai esame ant demografijos krizės slenksčio, kuri yra net baisesnė nei ekonominė krizė, pasirodo, kad net mūsų Vyriausybei kiekvienas Lietuvos žmogus jau yra aukso vertės, o ir tie, kurie išvyko, pastaraisiais metais yra itin laukiami tėvynėje. Bent atostogų. Tačiau džiugu, kad jų vis daugiau grįžta į Lietuvą ne tik atostogauti.
Štai ir Klaipėdos rajono savivaldybė neabejinga diasporai – net darželius vasarą numato, į kuriuos atostogaujantys iš svetur tautiečiai galės savo vaikučius vesti, kad jie edukuotųsi, lietuvių kalbos įgūdžius stiprintų. Nežinia, ar savivaldai Vyriausybė davė papildomų lėšų įgyvendinant „Globali Lietuva“ artimiausių metų planą? Ar vėl tai tik savivaldai rūpestis?
„Donskis yra Donskis“ – naujausią prisiminimų knygą praėjusią savaitę mūsų bibliotekoje pristatė žinomo filosofo Leonido Donskio žmona Jolanta. Leonido, Liukos, kaip jį vadino artimieji, žingsniai yra ryškūs ir Gargžduose, kuriuose jis ne kartą lankėsi, skaitė paskaitas, diegė diskusijų kultūrą, sirgo už „Bangos“ futbolo komandą. Pastaruoju metu mieste žiebiamos supriešinimo žiežirbos (savivaldos rinkimai artėja?): kažkam socialinio būsto statyba kliūva, kažkam norisi krepšinį perbraukti. Ir kaip gaila, kad mes vis labiau pamirštame L. Donskio nuostatą veikti be pykčio.
