Šventės ar lenktynės?
Užsimerkite ir nusikelkite į prisiminimus: kieme – pašėlęs snaigių šokis, aplink save kuriantis ištisus pusnynus, ir šaltas žiemos kvapas. Dar neatsimerkite… Jaučiate? Ore tvyro rimtis, o namuose – jaukumas. Ir tuomet įnešama iš miško parnešta eglutė – dar šerkšnu apkibusiais spygliais, su mažais varvekliukais, kurie nuo kambario šilumos ima sparčiai tirpti.
Dabar atmerkite akis. Mes dar tik pradedame jausti žiemos kvapą ir laukimo magiją, nors parduotuvės savo paralelinę realybę surengė vos tik įpusėjus rudeniui, sumirgėdamos blizgučių jūra, raudonais kaspinais, dirbtinėmis eglutėmis, plastikiniais elniais, lempučių guotais, šūksniais „pirk, griebk, nepraleisk“. Blogiausia, kad kasmet į tai įtraukiama vis anksčiau.
Tačiau yra ir kita, visai priešinga šio laikotarpio pusė – šventinių renginių gausa. Klaipėdos rajone jų ypač daug – nuo miestelių eglučių įžiebimų iki bendruomenių koncertų bei mugių. Ir nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip džiugi šventinio gyvenimo pulsacija, iš tiesų vis dažniau matyti, kad ši gausa virsta chaotišku margumynu.
Įstaigos, kultūros centrai, mokyklos lyg lenktyniaudami skelbia vis naujas datas. Sakysite, gražu, be to, puiki proga rajono žmonėms pasisemti tikrųjų šventinių emocijų, pabūti su artimiausiais, išgirsti muziką, pajusti bendrystę. Tačiau paradoksas tas, kad daugelis šių renginių vyksta tuo pačiu metu. Kartais net trys ar keturi – tą pačią dieną, tą pačią valandą. Susidaro įspūdis, jog rengėjai tarpusavyje ne tik nesitaria, bet ir neklausia savęs, ar žmogui patogu? Ar jis turės galimybę pasirinkti ne pagal laiką, o pagal turinį?
Kai kurie Klaipėdos rajono gyventojai net juokauja, kad šventiniu laikotarpiu jiems praverstų „teleportas“ – taip būtų vienintelė galimybė suspėti visur, kur norisi. Tačiau juokas kartais kartokas – žmonės pavargsta ne nuo švenčių, o nuo bandymo žongliruoti nesuderintais renginiais. Šventės neturėtų virsti logistiniu galvosūkiu.
Dar liūdniau tai, kad toks chaosas neretai nuskriaudžia pačius renginius. Vieni lieka pustuščiai, nes tuo pačiu metu vyksta kiti, galbūt labiau reklamuoti. Kiti – perpildyti, todėl praranda jaukumą, o dalis žmonių apskritai lieka už durų. Taip prarandamas ne tik lankytojų džiaugsmas, bet ir rengėjų pastangos, laikas, lėšos. Visa tai galėtų būti išspręsta paprastu susėdimu prie vieno stalo, pasitariant, įsiklausant į bendruomenės poreikius.
Galiausiai kyla klausimas, kam skirtos šventės? Ar tik tam, kad renginių grafikas atrodytų įspūdingas? Ar tam, kad galėtume būti kartu? Jei atsakymas yra antrasis, tuomet metas grįžti prie esmės – mažiau konkurencijos, daugiau prasmingo derinimo. Tik tada bendruomenė jaus ne tik šventinį šurmulį, bet ir tikrą šilumą.
Ir visgi dažnas iš mūsų nė nepastebi, kaip įsisuka į šį sūkurį. Vieną akimirką tik peržiūrinėji pasiūlymus, kitą – jau svarstai, ar „dar šito nereikia“, o šalia to dar bandai nuspręsti, į kurį renginį suspėti. Tada šmėsteli mintis, kad kažkas pavogė tikrąjį šventinį laiką. Ne jėga, ne prievarta. Mes patys jį po truputį atidavėme – po blizgutį, po akciją, po dar vieną nenumatytą pirkimą, po išsibarsčiusią, nebesuderintą šventinę programą.
Bet juk šventės visada buvo daugiau nei visa tai. Mano šeimoje jos asocijavosi su susėdimu prie stalo, ginču, kuris užkabins pirmąjį žaisliuką ant miško gražuolės, tyliu prisiminimu apie tuos, kurių šiandien jau nėra su mumis.
O šiandien? Dabar mes šią atmintį iškeičiame į vienkartinius plastiko žaisliukus, į lempučių girliandas, kurios neveikia jau kitą sezoną, į renginius, kurių gausa virsta ne džiaugsmu, o sąmyšiu.
Kartais tiesiog reikia sustoti. Užversti kompiuterį. Išjungti reklamą, kuri žybsi kaip įkyrėjusi lemputė. Sustoti ir tarp visų renginių pasirinkti ne tuos, kurie gražiausi afišoje, o tuos, kurie tikrai sušildo. O gal šventė niekur nedingo? Gal ji tyliai laukia mūsų – paprasta, šilta, be triukšmo…
