Ar dar turime smegenis?

Atrodo, kad mąstyti šiandien tapo senamadiška. Kam sukti galvą, jei viską už tave gali padaryti dirbtinis intelektas? Vieni jam patiki savo mokslinius darbus, kiti – raštus į Savivaldybę ar kitas institucijas, treti – meilės laiškus. Žmonės jau net nesivaržo sakyti: „Man šitą tekstą sukūrė AI.“ Ir pasako tai su tokia didybe, lyg būtų gavę apdovanojimą už kūrybą.
Bet kur gi tas „aš“ – žmogus, kuris kažkada galvojo, jautė, klydo, taisė, vėl klydo? Dabar to nebereikia – klaidų neleidžia algoritmai. Visi rašo taisyklingai, visi išmintingi, visi „kūrybingi“. Tarsi būtume patekę į kažkokį idealaus pasaulio simuliatorių, kuriame net kvėpuoti už mus tuoj pradės programa.
Kiekviename žingsnyje mus lydi šis skaitmeninis „draugas“. Reikia parašyti straipsnį, kalbą ar net skundą? Jokių problemų – „ChatGPT“ paruoš. O mes? Mes tuo metu galime pasimėgauti kava ir įsitaisyti patogiau – juk mąstyti dabar nebereikia.
Tik štai, kai už mus viską padaro dirbtinis intelektas, kažkaip ima nykti… žmogiškumas. Mintys tampa be kvapo, be skonio, be klaidų – bet ir be gyvybės. Atrodo, kad ir tekstai, ir žmonės tampa panašūs į plastikinį vaisių: gražu, blizga, bet įkandus – tuščia.
Ir čia, pasirodo, nebe teorijos. Mokiniai nė kiek nesigėdydami mokytojams ant stalo teškia virtualaus bičiulio sudėliotus rašinius. Pasirodo, šalies savivaldybės taip pat atakuojamos dirbtinio intelekto raštais. Visi tvarkingi, logiški, paremti tiksliais teisės aktais, tiesiog pavyzdiniai. Tik… kažkaip keistai vienodi, bet itin pretenzingi.
Su šypsena, bet ir nemenku nerimu į tai dėmesį atkreipė ir Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas Algirdas Petravičius, šiemet sveikindamas mokytojus profesinės šventės proga.
Tačiau ne tik mokyklos ar savivaldybės sulaukia dirbtinio intelekto „šedevrų“ – į „Bangos“ redakcijos darbuotojų elektroninius paštus taip pat plaukia laiškai, pareiškimai, pasiūlymai, tvarkingai prikimšti teisės aktų ir normų ištraukų. Atrodo pavyzdingai, logiškai, bet dažnai tai tik „paklodė“ žodžių, kurių prasmę jo autorius vargiai supranta. Mums, žodį valdyti gebantiems žmonėms, dėl to darosi labai nejauku.
Dėl it kokio viruso plintančio dirbtinio intelekto pavojaus varpais skambina ir ekspertai. Lietuvos dirbtinio intelekto konsultantas Antanas Bernatonis įspėja: „Jei dviem savaitėms išjungsite kompiuterį, grįžę į šią sritį rasite pasaulį, kuris jau nebe toks, kokį palikote.“ Ir tai tiesa – dirbtinis intelektas tobulėja žaibiškai, perima vis daugiau sprendimų iš žmogaus rankų. Kai kurie mokslininkai jau lygina šį technologinį bumą su branduolinio karo ar pandemijos grėsme – ne dėl sprogimų ar virusų, o dėl galimybės sunaikinti patį žmogaus unikalumą.
Jungtinės Tautos netgi įspėja, kad dirbtinio intelekto kūrimas negali būti paliktas tik rinkai – nes kai algoritmai ima valdyti informaciją, jie ima valdyti ir mus.
Man, kaip žurnalistei, visa tai kelia nerimą. Kadaise rašydama straipsnį turėjau rankose ne tik klaviatūrą, bet ir atsakomybę. Atsakomybę pasverti žodžius, išgirsti žmogų, pajusti istoriją. Dabar gi – kiekvienas, turintis interneto ryšį, gali būti „rašytojas“. Kūrėjas be kūrybos, autorius be patirties, žurnalistas be klausimų. Ir abejonių. Tarsi viskas taptų vienu dideliu žodžių fabriku – vienodi tekstai, vienodi sakinukai, vienoda kalba, net ironija – automatinė.
Ir nors dirbtinis intelektas tikrai atveria duris, bet ar niekam neatrodo, kad pro tas duris mes patys tyliai išeinam? Išeinam iš savo galvų. Nes jei viską už mus sukuria programa, tai kam dar mūsų smegenys? Užtenka tik „copy–paste“. Netrūksta naivuolių, manančių, kad niekas to nesupranta. Supranta, patikėkit. Ypač tie, kurie dar jaučia žodį.
Ir, žinot, kartais pagalvoju, gal vieną dieną dirbtinis intelektas ims rašyti ir šias „Žurnalisto pastabas“. Ir rašys tobulai – be sarkazmo, be emocijų, be to žmogaus jausmo, kuris verčia skaitytoją nusišypsoti ar supykti. Tada gal ir pati sėdėsiu be darbo, žiūrėsiu, kaip ekranas spausdina mintis, o man teliks jas perskaityti ir pasakyti: „Na, visai neblogai, tik per šalta.“
Bet jei leisim, kad dirbtinis intelektas galvotų už mus, rašytų už mus ir jaustų vietoj mūsų – tai kam tada apskritai reikės mūsų? Kai žodis praranda žmogų, o žmogus – žodį, belieka tik tyla. Tobula, be klaidų, be emocijų. Dirbtinė.