Daugiau sąžinės

Saulėtą rudens dieną Vėžaičių miestelyje būrys vyrų grėbė šalnos pakąstus medžių lapus. Tuo vaizdeliu grožėjosi Vėžaičių seniūnijos specialistė socialiniam darbui Stasė Grykšienė. Pap­rastai juos grėbsto moterys, o čia darbavosi vyrai, socialinių pašalpų gavėjai. „Namuose nedirba, nesitvarko, bet už pašalpą sąžiningai atidirba visuomenei naudingą darbą – visas nustatytas valandas“, – džiaugėsi ji.

Kelias valandas padirbėti ilgalaikiams bedarbiams, praradusiems motyvaciją dirbti, atrodo, malonumas. Tačiau dirbti kasdien, visą darbo dieną – misija neįmanoma. Taigi ir tenkinasi socialine pašalpa, nors išgyventi iš 102 eurų per mėnesį – sudėtinga užduotis. Tiesa, dar gauna nemokamų maisto paketų, kurie pastaruoju metu skalsūs, pasinaudoja kitomis lengvatomis. Viską sudėjus, pasirodo, neapsimoka dirbti už minimalią algą.

Visą laiką buvo akcentuojamos dvi Lietuvos, bet neseniai išgirdau apie tris: pasiturinčią, gyvenančią iš pašalpų ir minimalios algos. Didžiuma provincijos žmonių gyvena iš minimalios – visoje šalyje, ne tik aukštai reitinguojamame mūsų rajone, didžiuma verslininkų daugiau nemoka. Būtent dėl šios priežasties iš šalies miestelių ir kaimų emigravo jauni žmonės.

O tie, kurie liko, skursta ir dirbdami. Verslininkai nelinkę su savo artimu dalintis bendrai sukurtu gėriu. Antai vienoje seniūnijoje verslo įmonę įkūręs savininkas verkšleno, kokie blogiečiai pas jį dirba – girtuokliai, tinginiai. Betgi išklausykime ir darbininkus: visiems moka tik minimalią algelę. Tie verslininkai, ūkininkai, kurie moka padorų atlygį už darbą, sumanių, entuziastingų ir darbščių žmonių randa. Apie kokią šio darbdavio meilę artimui galima kalbėti, jeigu jis pats save kompromituoja, šykštėdamas lėšų administracijos patalpoms įrengti. Gėda, kai su užsieniu prekiaujančios įmonės darbuotojai neturi kur pakviesti pasikalbėti atvykusių užsieniečių ar kitų svečių.

Džiugiai pranešama, jog šalies ekonominiai rodikliai gerėja, bet iš skurdo neišbrendame. Socialinė atskirtis – šiuo metu viena iš aktualiausių temų. Diskutuoja kas tik netingi, bet juk šnekomis gerovės nesukursi. Nors, sakoma, lašas po lašo ir akmenį pratašo…

Statistika skelbia, jog ketvirtadalis šalies ekonomikos – šešėlyje.

Darbymečiu vienoje seniūnijoje kalbėjomės su uogyno šeimininku, kuris džiaugėsi sėkminga verslo pradžia. Gausiai užderėjusias uogas skynė būrys darbininkų. Verslininkas tikino, jog visi įdarbinti pagal įstatymą. Tačiau vos tik „Bangoje“ išspausdinome rašinį, kaip žaibas trenkė žinia: visi uogų skynėjai dirbo nelegaliai.

Neretai besikalbant su žmonėmis, šie prisipažįsta, jog dirba nelegaliai, atlyginimą gauna vokelyje. Gal verslininkas pyksta, kad valstybė švaisto mokesčių mokėtojų pinigus, dalį jų pavagia ar panašiai, todėl nusprendžia nemokėti mokesčių? Betgi iš ko tuomet mokės algas jo vaikų mokytojams, sveikata besirūpinantiems medikams? Reikia turėti sąžinės. Apie ją pagalvojame ir išgirdę, kad išnaudojami, nevertinami žmonės, ypač likimo nuskriausti, žemesnio intelekto. Ūkininkas nesigėdija apgyvendinti tvartelyje ir versti dirbti pusvelčiui. Ir kai kuriose įmonėse žmonės dirba vergiškomis sąlygomis. Negerbiami darbuotojai – prašoma dirbti viršvalandžius, bet už tai nemokama.

Neretai atsakomybės naštą bandoma perkelti paprastam žmogui. Kodėl ima algą vokelyje? Kodėl dirba nelegaliai? Kodėl nesielgia pilietiškai – nepraneša ten, kur reikia? Paprastas žmogus bejėgis apginti savo teises, ir jis prisitaiko prie esamos situacijos.

Neseniai jubiliejinės sukakties sulaukęs garbus politikas prof. Vytautas Landsbergis viename susitikime 27 metus kuriamai Lietuvai linkėjo daugiau sąžinės ir meilės. Įsiklausykime.