Tebūnie šviesa!
Šios neeilinės, Didžiosios savaitės, pradžia paženklinta skausmingu dvasiniu sukrėtimu – sunku įsivaizduoti, kas galėjo likti abejingas Notre Dame de Paris tragedijai. Šis neaprėpiamai liūdnas įvykis sukrėtė ne tik krikščionis, bet ir visus geros valios žmones.
Sunku įsivaizduoti, kas galėjo likti abejingas pasaulio televizijų žinių kadrams, transliuojantiems, kaip pirmadienio vakarą raudančios ir besimeldžiančios žmonių minios akivaizdoje gaisras niokoja Paryžiaus Švč. Dievo Motinos katedrą. Ją kasmet aplankydavo apie 13 mln. žmonių. Tarp jų, manau, esama ir daug mūsų rajono žmonių. Prieš kelerius metus kvapą užgniaužusi šia šventove kartu su draugais gėrėjausi ir aš. Tai – seniausia katedra šiaurės Prancūzijoje, jos statyba baigta 1345 metais. Gaisras visiškai sunaikino katedros smailę bei stogą, dalį čia buvusių meno vertybių.
Visas pasaulis sukruto padėti atstatyti nuo negailestingos ugnies nukentėjusią Paryžiaus Švč. Dievo Motinos katedrą. Jau per pirmąsias tragedijos valandas buvo suaukota per 700 000 eurų. Vieni pirmųjų ir solidžias aukas paskyrė Prancūzijos milijonierių šeimos. Taip išsklaidydamos mitą, esą turtingi žmonės yra savanaudžiai, akli ir kurti nelaimėms. Jų pavyzdys buvo užkrečiantis, tarsi sniego lavina pasipylė pasiūlymai padėti iš įvairių šalių, tarp jų neliko abejingi ir Lietuvos vadovai, ir mūsų žmonės. Daugelis stengiasi konkrečiais veiksmais parodyti solidarumą su Prancūzija ir jos žmonėmis. Gi mus vienija ir bendras krikščioniškos civilizacijos pamatas, o nuo gaisro nukentėjo neįkainojama kultūros vertybė, unikalus istorinis paveldas, vienas iš Paryžiaus simbolių ir visos Prancūzijos pasididžiavimas.
Tikra likimo ironija galima pavadinti, kad būtent pirmadienio vakarą Priekulės kultūros centre vyko tradicinė Kultūros dienos šventė. Priminsiu jos tikrąsias ištakas ir prasmę, nes tikrai verta tai padaryti. 1935 metų balandžio 15 dieną Vašingtone JAV prezidentas F. Ruzveltas ir dvidešimties Lotynų Amerikos šalių atstovai pasirašė sutartį dėl meno ir mokslo įstaigų ir istorinių paminklų išsaugojimo. Dabar ši diena paskelbta Pasaulio kultūros diena, siekiant paskatinti saugoti visos žmonijos kultūrines vertybes. Kadaise įvairių šalių kultūros paminklus nuniokojo karai, o ir dabar ne visi žmonės suvokia jų vertę ir neretai nesusimąstydami gadina. Beje, Prancūzijoje pastaruoju metu niekdarių ir tikėjimo priešų buvo nusiaubta ne viena bažnyčia. Esu sutikusi skeptikų bažnyčių atžvilgiu, betgi bažnyčia visų pirma yra ne pastatas, bet kultūros vertybė, sukurta talentingų menininkų, pastatyta pasiaukojančių žmonių. Dėl to toks vandalizmas įgauna dar siaubingesnę potekstę.
Sutartį dėl meno ir mokslo įstaigų ir istorinių paminklų išsaugojimo inicijavo rusų mąstytojas N. Rerichas, kuris keliaudamas po įvairias šalis suvokė, kad pasaulyje yra daugybė gražių meno paminklų ir juos būtina saugoti. Prieš I pasaulinį karą N. Rerichas sukūrė įspėjančių apie pavojų paveikslų, kuriuose numatė artėjančius įvykius, griaunančius žmonijos meno kūrinius, seriją. 1929 m. jis kreipėsi į visų šalių valstybinius ir kultūros atstovus, kviesdamas aptarti kultūros paminklų apsaugos klausimą. Jo prašymu būtent prancūzų juristai parengė paktą, kuris buvo paskelbtas įvairiomis kalbomis kartu su N. Rericho kreipimusi.
Paryžiaus katedros gaisras, pirmosiomis akimirkomis kiekvienam normaliam žmogui sukėlęs praradimo siaubą, visgi skleidžia ir pozityviąją žinią: nelaimės ir grėsmės akivaizdoje gebame stipriai susivienyti nepaisant, kur gyvename: Gargžduose, Berlyne, Briuselyje ar Paryžiuje.
Pagalvojau, o kaip konkrečiai galime padėti mes? Pirmiausia, kaip sako kardinolas Gintaras Grušas, – malda. Tikintieji giliai suvokia jos esmę. Jos galią Didžiosios savaitės akivaizdoje. Tačiau dar savyje užauginkime suvokimą, kad Notre Dame gali būti ne tik Paryžiuje. Notre Dame yra tarsi vertybinis simbolis, tarsi lakmusas mūsų poelgiams ir veiksmams.
Vėžaičių parapijos klebonas, Slengių bažnyčios statytojas Viktoras Daujotis Didžiąją savaitę viešai išsako savo svajonę geradarių aukomis iki gegužės 1 d. surinkti lėšų statomos bažnyčios langams. Kiekvieno mūsų auka arba kitoks savanoriškas prisidėjimas, mano nuomone, būtų išpažinimas, kad Notre Dame jau sugebame statyti ir savo širdyse. Nieko naujo gi nepasakiau – Justinas Marcinkevičius šią mintį yra įprasminęs poetinėje dramoje „Katedra“.
P. S. Klaipėdos rajono laikraščio „Banga“ redakcija pagal galimybes vakar paaukojo Slengių bažnyčios langams. Tebūnie šviesa!
