Mirusiųjų karalystę gyvieji prisijaukina

Kapinės – amžinojo poilsio vieta mūsų brangių artimųjų, draugų, kaimynų, pažįstamų, garsių žmonių. Kapinės – skaudžių prisiminimų jūra. Būties apmąstymo, suvokimo, kaip viskas trapu, vieta. Kapinės – sakralinė vieta, labai svarbi krašto istorijos dalis. Ar tik per Vėlines einame į kapines?

Išėjusiųjų ženklai

Prieš keliolika metų amžinybėn palydėjęs tragiškai žuvusį sūnų, o netrukus – netikėtai mirusią žmoną, „Bangos“ skaitytojas ištarė: „Dabar man kapinės – mirusiųjų karalystė. Galiu čia ateiti ir brėkštant rytui, ir temstant. Čia tokia ramybė ir bežodė bendrystė su amžino poilsio atgulusiais brangiais artimaisiais.“

Gyvenimo vidurio sulaukusi Emilija prisipažino, jog lankydamasi gimtajame miestelyje Aukštaitijoje visuomet užsuka į kapines bažnyčios šventoriuje. „Retai kur prie maldos namų laidojami žmonės – tik kunigai ar bažnyčiai nusipelniusieji. O mūsų senosios kaimo kapinės – šventoriuje. Kai jose tapo per ankšta ir buvo paskirta žemės naujoms kapinėms, žmonėms reikėjo laiko, kad prisijaukintų mintį, jog amžino poilsio vieta kažkur laukuose, o ne prie bažnyčios. Kažkodėl visi norėjo atgulti kuo arčiau jos. Net pokariu sušaudytus stribus artimieji palaidojo vos ne po bažnyčios slenksčiu. Kaimo žmonės šurmuliavo: „Gyviems nereikėjo nei Dievo, nei Bažnyčios – buvo išsižadėję, o palaidojo šventoriuje.“ Taigi kapinės – ir politinių peripetijų istorija. Ir ne vien. „Prieš kelis dešimtmečius savo noru apleidusiųjų šį pasaulį ne tik nenešė į bažnyčią, bet ir neleido laidoti „geroje“ vietoje, o tik patvoryje, prie šiukšlynų. Tai jau socialinės atskirties ženklai“, – kalbėjo pašnekovė.

Ji pridūrė, kad lankydamasi kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose būtinai užsuka į kapines. „Man įdomu skaityti įrašus antkapiniuose paminkluose, analizuoti, kokios pavardės, vardai vyravo tose vietovėse. Įdomių dalykų aptinku“, – sakė pašnekovė.

Ramybės trauka

Buvusi priekuliškė senjorė Barbora Skersienė šypsodamasi kalbėjo: „Lankytis kapinėse tėviškėje – sielos atgaiva, džiaugsmas, vaikystės ir jaunystės prisiminimai. Priekulės civilinėse kapinėse palaidoti mano tėvai, du broliai, vyras. Pabuvusi čia patiriu daug gerų emocijų. Grįžusi namo sėdžiu ir šypsausi: labai gera širdyje pabuvus su artimaisiais.“

Gargždiškė Jūratė Genčienė sakė mielai apsilankanti prie artimųjų kapų senosiose Gargždų kapinėse. „Sukalbu maldą, uždegu žvakelę. Pastebiu, kad jauni žmonės skuba uždegti ją net nepersižegnoję“, – stebėjosi pašnekovė, prisipažinusi, jog prie svetimų kapų jos netraukia.

Vėžaitiškė Danutė Bagočienė pasakojo, jog Lėbartų kapinėse, kur palaidoti vyro giminaičiai, nemėgstanti vaikščioti. „O Vėžaičiuose apžiūriu visus kapus: įdomu, kas mirė, kaip tvarkomi. Anksčiau dirbdama laiškininke kitiems apie mirtį pasakydavau, – kalbėjo Danutė. – Tėviškės kapai mane domina. Čia palaidoti mano seneliai, tėvai, čia atgulsiu ir aš. Kapinėse jaučiu ramybę: dėlioju savo mintis, pailsiu.“ Vasarą dažnai jose apsilankanti – laisto, ravi ne tik savo, bet ir kitų pažįstamų žmonių kapus.

Į kapines – per Vėlines

„Kol turėjau sveikatos ir jėgų, dažnai lankiausi kapinėse – Gargždų senosiose ir Laugalių, – pasakojo devintą dešimtį skaičiuojanti gargždiškė Elena Griušienė. – Tvarkau ne tik savo artimųjų kapus – ir šalia apžėlusius. Tuomet patiriu didelę malonę – jaučiu kažką nepaprasta.“

E. Griušienė kalbėjo, kad prieš kelis dešimtmečius Visų šventųjų dieną niekas į kapus su žvakelėmis ir gėlėmis neidavo, o melsdavosi bažnyčioje. „Dabar užuot atėję į Mišias, stovi prie kapo. Ar sielai patinka, kad už ją nesimeldžiama? – retoriškai klausė E. Griušienė. – Anksčiau tik šventintas žvakes ant kapo degdavo. Aš prieš Velykas pašventinu daug degtukų, kad turėčiau kuo per Vėlines uždegti ant kapo žvakeles.“

Ji ragino Visų šventųjų dieną ateiti į bažnyčią pasimelsti. „Visą savaitę bus aukojamos Mišios už mirusiuosius. Ir ne tik pasimelsti reikia – ir auką įdėti“, – sakė senjorė. Ji ragino į kapus eiti per Vėlines. „Aš tik tą dieną einu. Ant kapo uždegusi žvakelę pasimeldžiu. Išeidama iš kapinių sukalbu maldą už visas sielas tų, kurie atgulę amžino poilsio tose kapinėse“, – pasakojo E. Griušienė.

Istorikės žvilgsniu

Gargždiškė Janina Valančiūtė, istorikė, paveldosaugos ekspertė, ne iš tų, kuriems smalsu lankytis kapinėse. Ji čia ateina tam tikrais dvasinio nusiteikimo momentais arba darbo reikalais. „Mėgstu vaikščioti senose kapinėse, kur galima aptikti įdomių kultūros paveldo mažosios architektūros elementų – kryžių, įdomių antkapinių paminklų su statulomis, koplytėlių, koplyčių. Būna ir labai dekoratyvių kapinių vartų, – kalbėjo J. Valančiūtė. – Senosiose Gargždų kapinėse palaidotos mano kelių kartų giminės. Daug šaltinių esu peržiūrėjusi, tačiau tikslios jų atidarymo datos neaptikau. Taigi noriu patikslinti, kad tai įvyko apie 1830-uosius metus.“

Istorikė akcentavo, jog į kapines žiūrinti kaip į esamą ar būsimą kultūros paveldo objektą. Ji apgailestavo, kad senosiose kapinėse nemažai žymių žmonių kapaviečių, tačiau jos neprižiūrimos, nors prižiūrėti ir būtų kam. „Laugalių kapinėse stulbina prasiveržiantis saiko nebuvimas puošiant kapus, juolab tik momentais – per Vėlines. Gyvųjų nepagarba mirusiesiems ir jų giminėms, kai savo patogumui savavališkai praplečiama kapavietė ir trukdoma praeiti kitiems“, – teigė J. Valančiūtė.

Pasak jos, prisiminimai kapinėse skaudūs, tačiau nebaugu ateiti ir pavakare. „Teko atlikti tyrimus koplyčiose, matyti karstus, pravertus, atkastus kapavietėse. Visa tai daroma pagarbiai“, – sakė istorikė.

Ją šiurpina žolynų, krūmelių vagystės nuo kapaviečių. „Iš senelių žinau prietarus, jog nieko iš kapinių negalima išsinešti – net nuo savo kapo. Juk tai susiję su mirusiųjų aura – nei džiaugsmo, nei sėkmės nebus, nes tai skleidžia neigiamą energiją“, – kalbėjo J. Valančiūtė.

Sakralinė vieta

Agluonėniškės Silvos Pocytės, istorikės, mokslininkės pažintis su amžinojo poilsio vieta prasidėjo vaikystėje. „Agluonėnų kapinaitėse palaidota visa mamos giminė. Vaikystėje su tėvais eidavau tvarkyti kapų. Prisimenu, artėjant žiemai puošdavo labai kukliai – eglišakėmis, tujų šakelėmis. Dabar kapai virto gėlių darželiais. Ką gi – keičiasi laikai, keičiasi mados. Atsirado įvairiausių gėlių – naujų galimybių.

Nuo vaikystės įstrigę, jog kapinėse negalima triukšmauti – turi būti rimtis. Išeinant iš kapinių atsisveikinama palinkint ramybės ten besiilsintiems. Dabar esu istorikė – mano suvokimas prasiplėtė: į kapines žvelgiu kaip į mokslinį objektą. Bet žengiu čia su ta pačia rimtimi. Nuo 2006 m. su kolegomis tyrinėjame Klaipėdos krašto kapines nuo Pagėgių iki Nemirsetos. Tai krašto istorijos dalis, naikinta, bet nesunaikinta. Kai kur net miške išlikusios, o liūdniausia situacija – Klaipėdos pašonėje, besiplečiančioje urbanistinėje zonoje. Ten kapinių plotai be jokių ženklų. Kapinės – sakralinė vieta, labai svarbi krašto istorijos dalis“, – akcentavo S. Pocytė.