Pandemija neatima teisės į prieglobstį
Eglė Samuchovaitė apie situaciją pasienyje
Lietuva kasmet suteikia prieglobstį iki kelių šimtų čia atvykstančių ar perkeltų žmonių. Bet dalis prašymų yra atmetama, o dalis, kaip paaiškėjo, net nepriimama. Pandemijos metu atvykstančiųjų sumažėjo beveik tris kartus.
Lietuvos Raudonasis Kryžius stebi, kaip užtikrinamos prieglobsčio prašytojų teisės. Metų pabaigoje organizacija pateikė ketverių metų stebėsenos vizitus apibendrinančią ataskaitą, kuri tapo atspirties tašku šiam interviu. Kalbamės su Raudonojo Kryžiaus Pabėgėlių ir migrantų programos vadove Egle Samuchovaite.
Prieš pradėdami susitarkime dėl sąvokų. Pastebiu, kad migracijos srityje dirbantys žmonės tolsta nuo žodžio „pabėgėlis“ ir dažniau vartoja „prieglobsčio prašytojas“ ar „prieglobsčio gavėjas“. „Pabėgėlis“ visuomenėje įgavo neigiamą krūvį. Ar šį žodį vis dar vartojate?
Yra keli požiūriai. Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūra pabėgėliu (angl. refugee) laiko žmogų, kuris turėjo pasitraukti iš savo kilmės šalies dėl rasės, tautybės, religijos ar politinių įsitikinimų, priklausymo socialinei grupei. Kai jis atvyksta į prieglobsčio valstybę, pavyzdžiui, Lietuvą, ši valstybė, išnagrinėjusi prieglobsčio prašymą, suteikia žmogui prieglobstį. Tam tikra prasme toks valstybės sprendimas yra deklaratyvus – juk žmogus iš savo valstybės pasitraukė ir pabėgėliu tapo anksčiau nei prieglobstis jam buvo suteiktas.
Pagal Lietuvos teisės aktus, kol nagrinėjamas žmogaus prieglobsčio prašymas, jis laikomas prieglobsčio prašytoju, bet prieglobstis jam dar nesuteiktas, todėl pabėgėlio statuso jis neturi (prieglobsčio prašymo nagrinėjimas gali užtrukti metus ir daugiau – red.).
Kai žmogus gauna prieglobstį Lietuvoje, jo teisinis statusas pasikeičia į prieglobsčio gavėjo. Lietuvoje yra dvi prieglobsčio formos: žmogui arba suteikiamas pabėgėlio statusas, arba suteikiama papildoma apsauga.
Taip sąvokos aiškinamos teisėje. Bet jei kalbėtume apie tai, kaip žodį „pabėgėlis“ priima visuomenė, tiesa, kad jis tapo stigmatizuotas. Dalis Lietuvoje gyvenančių užsieniečių, kurie nėra pabėgėliai, bet gali gauti paslaugas mūsų Kauno centre, yra sakę, kad vengia ten eiti, nes nenori, kad kitiems atrodytų, jog jie turi ką nors bendra su pabėgėliais.
Žmonės, kuriems suteiktas pabėgėlio statusas, irgi dažnai nenori savęs tapatinti su šiuo žodžiu. Tie, kurie pasakoja apie savo, kaip pabėgėlio, patirtis, dažnai tai padaro praėjus daug metų nuo jų atvykimo į šalį, tada, kai jie gali pasakyti: „Taip, tai yra mano gyvenimo dalis ir aš galiu apie ją kalbėti.“
Mes komandoje irgi turime kolegų, kurie vengia vartoti „pabėgėlio“ sąvoką. Bet, pavyzdžiui, mano pareigos vis dar vadinasi „Pabėgėlių ir migrantų programos vadovė“. Galbūt bus galima rasti kaip kitaip jas pavadinti.
Žmonių, prašančių prieglobsčio Lietuvoje, nėra daug. Nuo 2017 iki 2020 m. Lietuvoje prieglobsčio prašė 1 761 žmogus iš 45 šalių. Pagal šį skaičių Europos Sąjungoje esame paskutiniame penketuke kartu su Estija, Latvija, Slovakija ir Vengrija. Kas tai lemia?
Galima daryti prielaidą, kad Lietuva ir kitos Baltijos šalys yra mažiau žinomos. Sutikusi irakietį Bagdado gatvėje nustebčiau, jei jis sakytų, kad planuoja vykti gyventi į Lietuvą.
Kita vertus, pas mus atvyksta žmonių iš kitų šalių, nei įprasta, kai kalbame apie prieglobsčio prašytojus Europoje. Pavyzdžiui, iš Baltarusijos. Lietuva pastaraisiais metais daugiausia gauna tadžikų prieglobsčio prašymų. ES tadžikai nepatenka į trisdešimtuką, bet Lietuvoje yra pirmi. Jie čia gali susikalbėti rusų kalba, galbūt jaučia kultūrinį artumą, Lietuvoje kuriasi tadžikų bendruomenė.
Panaši situacija ir su čečėnais, kuriems Lietuva irgi tapusi prieglobsčio valstybe?
Taip. Tik čečėnai patenka į bendrą skaičių žmonių, pasiprašiusių prieglobsčio iš Rusijos Federacijos. Yra ir iš pačios Rusijos atvykstančių politinių aktyvistų, žurnalistų, LGBTQ bendruomenės žmonių.
Kokiai daliai atvykstančiųjų Lietuva suteikia prieglobstį?
Pastaruosius ketverius metus Lietuvoje prieglobsčio kasmet prašydavo nuo keturių iki šešių šimtų žmonių. Nuo šimto iki trijų šimtų jį gaudavo.
Didelė dalis gavusiųjų yra žmonės, perkelti į Lietuvą iš Italijos, Graikijos arba Turkijos – tai sirai, eritrėjiečiai ar irakiečiai. Jų pripažinimo pabėgėliais procentas visoje Europos Sąjungoje yra virš 85 proc. Jų atvykimas išaugino bendrą prieglobsčio gavėjų skaičių Lietuvoje. Žmonių, kurie atvyko patys, prašėsi prieglobsčio Lietuvoje ir jį gavo, kasmet būna iki šimto.
Jūsų organizacijos užduotis yra stebėti, kaip Lietuva šiuos žmones priima. Per ketverius metus iš viso surengėte 80 stebėsenos vizitų. Kaip šie vizitai vyksta?
Stebėseną pradėjome vykdyti prieš 10 metų, pasirašę memorandumą su Valstybės sienos apsaugos tarnyba ir Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūra. Stebėsena pastaruosius ketverius metus finansuojama šios agentūros bei Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondo lėšomis.
Stebėsena susideda iš trijų esminių elementų. Pirmiausia stebime aplinką: kaip atrodo kambarys, kuriame laikinai apgyvendinti prieglobsčio prašytojai, kiek jame erdvės, ar patenka natūrali šviesa, ar užtenka oro.
Mums taip pat labai svarbus pokalbis su pačiais prieglobsčio prašytojais: kaip vyko prieglobsčio prašymo padavimas? Ar jie susikalbėjo su pareigūnais, ar dalyvavo vertėjas? Ar jie buvo informuoti apie savo teises ir pareigas? Ar gavo maisto ir higienos priemonių? Lankydamiesi Užsieniečių registracijos centre Pabradėje ir Pabėgėlių priėmimo centre Rukloje, kur žmonės apgyvendinami ilgiau, klausiame, kokiomis sąlygomis jie gyvena? Ar jie gauna psichologo paslaugas? Jei žmogus yra sulaikytas, kiek ilgai tęsiasi jo sulaikymas? (Lietuvoje sulaikyti žmogų be teismo sprendimo galima iki 48 val. – red.)
Taip pat kalbamės su pareigūnais. Jeigu atvykęs žmogus sako, kad nebuvo pamaitintas, mes aiškinamės, kur problema. Surinkęs informaciją, stebėtojas turi parengti ataskaitą, kurią vėliau pristatome valstybės institucijoms.
Esate tarpinėje pozicijoje: tarp prieglobsčio prašytojų ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų. Pirmieji galbūt jus mato kaip potencialius draugus, antrieji – kaip grėsmę?
Stebėtojo pozicija išties gan nedėkinga. Tu atvažiuoji, pasikalbi su žmonėmis, išgirsti jų nusiskundimus, bet negali jų išspręsti. Stebėtojo darbas yra ne atvežti maisto, o užfiksuoti, kad jo trūksta. Ar galiausiai tas užfiksavimas pakeis konkrečių apie problemas informavusių žmonių situaciją? Nebūtinai, nes kai kurios problemos yra sisteminės, jų sprendimas užtrunka.
Kalbant apie mūsų santykį su valstybe – jis keičiasi. Iš pradžių nebuvo lengva. Mus laikė tais, kurie atvažiuos ir praneš apie problemas. Bet per dešimt darbo metų mūsų santykiai pagerėjo. Akcentuojame, kad ne Kryžiui reikia šių ataskaitų. Tai yra papildomas žvilgsnis iš šono į institucijų darbą, dokumentavimas dalykų, kuriuos būtų galima padaryti geriau.
Man atrodo, kad valstybė auga ir supratimas keičiasi. Ir savo ataskaitose stengiamės kalbėti ne tik apie tai, kas niekaip nepajuda iš mirties taško, bet ir apie įvykusius gerus pokyčius. Nes jų tikrai yra.
Kokie jie?
Vis mažiau nustatome trūkumų, susijusių su infrastruktūra. Pagerėjo apgyvendinimo patalpų erdvė: į jas dažniau patenka šviesa, yra galimybė patalpas vėdinti, duodama švari patalynė. Užsieniečių registracijos centre Pabradėje pastatytas pastatas, skirtas pažeidžiamiems žmonėms. Šitie pokyčiai įvyko investuojant ir Europos Sąjungos lėšas.
Teigiamas sprendimas ir tas, kad lėktuvais atvykę žmonės nebėra laikomi oro uoste. 2016–2018 m., kai į Lietuvą buvo perkeliamos eritrėjiečių, sirų, irakiečių šeimos, tik atvykę žmonės turėdavo daug laiko praleisti Vilniaus oro uoste. Užkarda ten nebuvo vėdinama. Vienu metu laukdavo po tris, keturias šeimas, tai yra 20 ir daugiau žmonių mažame kambaryje. Kai ten nuvažiuodavome, būdavo trošku išbūti net ir tas porą valandų. Apie tai nuolat kalbėjome Valstybės sienos apsaugos tarnybai. Pagaliau atsirado sprendimas – ten dabar įrengta patalpų vėdinimo sistema.
Bet Vilniaus oro uosto užkarda net ir su veikiančiu vėdinimu nėra tinkama ilgą laiką apgyvendinti žmones. Ten negali laisvai judėti, negali būti gryname ore. Buvo priimtas kitas geras sprendimas: atvykusiuosius iš karto nuvežti į Užsieniečių registracijos centrą ir ten atlikti pirmines apklausas.
Trečias geras pokytis susijęs su tuo, kad 2017 m. Vyriausybė priėmė nutarimą išplėsti prieglobsčio prašytojų apgyvendinimo vietas, numatant, kad prieglobsčio prašytojai gali būti apgyvendinti Pabėgėlių priėmimo centre Rukloje ir taip pat – nuomojamuose būstuose. Valstybinių centrų perpildymo grėsmė fiksuota ir 2017, ir 2018 m., o 2019 m. Lietuva turėjo daugiausiai prieglobsčio prašytojų per pastaruosius penkerius metus. Dabar jau diskutuojame, ar esamų 300 apgyvendinimo vietų pakaktų, ir kuriam laikui, ypač stebint situaciją Baltarusijoje.
O kokias matote problemas?
Vienas iš pagrindinių klausimų yra prieiga prie pačios prieglobsčio procedūros – ar ji užtikrinama. Pagal susitarimą, Raudonasis Kryžius iš Sienos apsaugos tarnybos gauna pranešimus tik tais atvejais, kai ji jau būna priėmusi prieglobsčio prašymus. Bet jeigu pareigūnas prieglobsčio prašymo nepriima, mes apie tai nesužinome. Per ketverius metus fiksavome bent dvylika tokių atvejų. Su mumis susisiekė patys neįleisti žmonės arba Lietuvoje esantys jų artimieji teigdami, kad jų prieglobsčio prašymas pasienyje nebuvo priimtas.
Tokiu atveju žmogus išsiunčiamas atgal?
Jis tiesiog neįleidžiamas į šalį.
Ir tai lemia, kad, norėdami apsidrausti, dalis žmonių į Lietuvą bando patekti kartu su advokatu.
Taip, bet tai nėra gera praktika. Norint pateikti prieglobsčio prašymą, tau neturi būti reikalingas advokatas. Turi pakakti tiesiog ranka užrašyti ar net žodžiu ištarti: „Laba diena, aš toks ir toks, atvykau iš tokios šalies, noriu kreiptis dėl prieglobsčio jūsų šalyje, nes man mano šalyje gresia tokie dalykai.“
Pareigūnai, matyt, nori apsidrausti, kad prieglobsčio teise nebūtų piktnaudžiaujama?
Faktas, kad tokiose situacijose įvyksta nesusikalbėjimas. O jis įvykti gali ir dėl kalbinio barjero. Galbūt atvykęs žmogus buvo mažiau išsilavinęs ir tiksliai nesuformulavo, kad atvyko kreiptis dėl prieglobsčio. Jei žmogus sako, kad „aš vykstu pas sūnų, nes jis čia jau gyvena“, tai nėra prieglobsčio prašymas. Bet tokiu atveju galbūt galima ne žmogų grąžinti atgal, o sėsti aiškintis, kokia jo situacija.
Čia reikia pripažinti, kad išties galbūt bus žmonių, kurie kreipsis dėl prieglobsčio suteikimo neturėdami pakankamai svarių argumentų. Galbūt dalis jų tyčia norės pasinaudoti prieglobsčio procedūra, kad patektų į šalį. Visgi tai neturi atimti pačios teisės prašyti prieglobsčio. Žala, kuri gali būti padaryta žmogui, nepriėmus jo prieglobsčio prašymo jam turint pagrįstų motyvų, gali būti neatitaisoma. Pavyzdžiui, jei neįleistas žmogus būtų grąžintas į kilmės valstybę ir žūtų nuo persekiotojo. Ar prieglobsčio prašymo motyvai pakankami ar ne, sprendžia Migracijos departamentas. Valstybės sienos apsaugos tarnyba to nuspręsti negali. Jiems tokios galios nesuteiktos.
Dokumentavote ir tokius liudijimus: „Prieglobsčio prašytojų teigimu, jie vieną naktį praleido gatvėje, vaikai miegojo sunkvežimyje“; „Žmonės laukė parą, kol jų prašymai bus priimti, ir, jų teigimu, naktį taip pat praleido gatvėje su vaikais.“ Fiksavote, kad abiem šiais atvejais „prieglobsčio prašytojai skundėsi, kad kol nebuvo priimti prašymai, pareigūnai elgėsi nemaloniai, piktai.“ Ar tokios situacijos dažnos? Kodėl jos pasikartoja?
Cituoti atvejai irgi yra iš tų, kai prieglobsčio prašymai nebuvo priimti prie valstybės sienos. Žmonės buvo neįleisti į šalį ir stumiami atgal Baltarusijos pasieniečių link. Panašių situacijų yra buvę ir su vaikais bei nėščiomis moterimis.
Tai nėra tokie standartai, kokių siekiame būdami Europos Sąjungos nariais. Dėl to ir sakome, kad prieglobsčio prašytojų neįleidimas į šalį yra problema. Taip, užsieniečių neįleidimo galimybė yra numatyta teisės aktuose – neturint vizos ar leidimo gyventi, žmogus gali būti neįleidžiamas. Bet, kalbant apie prieglobsčio prašančius žmones, yra slidi riba. Kokioje situacijoje paliekame šeimą, jeigu jos neįleidžiame? Mūsų požiūriu, valstybė turėtų žmones įleisti, o tada jau išsiaiškinti aplinkybes. Vaikai neturėtų naktį miegoti sunkvežimiuose pasienyje.
Svarbu paminėti, kad tokie atvejai nėra nuolatiniai. Per metus tai atsitinka vieną ar du kartus. Kalbant apie šias konkrečias situacijas, kai tik gavome informaciją, iškart reagavome. Po Raudonojo Kryžiaus ir Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūros reakcijos, šie žmonės galiausiai buvo įleisti į šalį. Tai mums leidžia manyti, kad kaip organizacija, galime daryti poveikį.
Ataskaitoje aprašėte nemažai prieglobsčio prašytojų kasdienybės laukiant sprendimo dėl ateities. Be kitų dalykų žmonės mini ir prastą maitinimą. Kaip atrodo laukiančių žmonių dieta?
Apie maitinimą reikia kalbėti keliais aspektais. Vienas – jeigu pasienio kontrolės punkte užtrunki iki 48 valandų. Kitas – jeigu ten turi būti ilgiau, nes apgyvendinimo centrai perpildyti. Dar kitokia maitinimo situacija ilgesnio apgyvendinimo vietose – Pabradėje arba Rukloje.
Pirmu atveju, pasienio kontrolės punktuose žmonės aprūpinami sausais maisto daviniais (riešutais, džiovintais vaisiais, konservais – red.). Pareigūnai asmenis taip pat gali pavežti iki artimiausios parduotuvės. Sausų maisto davinių turi užtekti iki dviejų parų.
Problema dėl sauso maisto atsiranda tada, kai žmonės pasienyje turi laukti kelias ar keliolika parų. Esame fiksavę atvejį, kai žmogus pasienyje buvo laikinai apgyvendintas 28 dienoms. Dalis žmonių turi sveikatos problemų, yra nėščiosios arba žindančios moterys, kūdikiai, nepilnamečiai. Jeigu neturi savo lėšų, už kurias galėtum nusipirkti daugiau produktų parduotuvėje, sausas maistas tampa problema. Žmonėms yra sutrikęs virškinimas, nes jie negavo pilnaverčio, karšto maisto.
Kai pasienio kontrolės punkte žmonės pasilieka ilgiau, maitinimo standartas – gauti karšto maisto bent kartą per dieną – jiems nebeužtikrinamas. Tai reikia labai atsakingai pripažinti. Tuo tarpu Užsieniečių registracijos centre yra valgykla, ten žmonės gauna karšto maisto. Bet dienos maisto įkainis vienam žmogui vis dar yra labai mažas, nors ir buvo padidintas.
Kokia tai suma?
Vaikui – 2,8 Eur, o suaugusiajam – 2,5 Eur. Apskaičiuota, kad to turėtų pakakti vienam žmogui dienai. Atsižvelgiant į šią sumą yra perkami produktai valgyklai. Teigiama, kad maistas ten atitinka reikiamą kaloringumą, bet žmonės mums skundėsi mažomis porcijomis ir pačia maisto kokybe, maža jo įvairove.
Dalis žmonių galvoja, kad prieglobsčio prašytojams yra suteikiamos išskirtinės sąlygos, kad jie eikvoja valstybės resursus. Bet maisto pavyzdys iliustruoja, kokios tai sąlygos. Standartai labai žemi.
Kalbant apie mitybą, svarbus ir religinis aspektas. Pavyzdžiui, musulmonai nevalgo kiaulienos. Ar į tai yra atsižvelgiama?
Taip, dabar valgykloje yra alternatyvus meniu. Anksčiau irgi būdavo teigiama, kad į religinius aspektus atsižvelgiama, bet praktikoje tai reiškė, kad žmogus tiesiog negaudavo mėsos kotleto, tik salotas ir bulvių košę.
Dabar galime pasidžiaugti, jog pagaliau suprasta, kad religija yra vienas iš svarbių aspektų, sprendžiant, ką turėtume suteikti priimamiems žmomėms. Į Užsieniečių registracijos centrą atvyksta žmonių iš 45 šalių. Natūralu, kad jie turės skirtingus poreikius. Tai nereiškia, kad būtina atsižvelgti į kiekvieno individualius pageidavimus, niekas to nesitiki. Bet elementari pagarba žmogui ir jo fundamentalioms teisėms privalo būti užtikrinta.
Čia svarbu paminėti, kad Pabėgėlių priėmimo centre žmonės turi galimybę virtuvėlėse maistą gamintis ir patys. Tokia praktika geriausiai atliepia žmonių poreikius ir religinius įsitikinimus.
Pandemijos metu prieglobsčio prašančiųjų Lietuvoje sumažėjo. Per tris 2019 m. ketvirčius buvo pateikti 427 prašymai, o šiais metais per tą patį laiką – tik 148. Kaip užtikrinti žmonių teisę į prieglobstį COVID-19 krizės metu?
Visoje Europos Sąjungoje, lyginant su praėjusiais metais, fiksuojamas 68 proc. prieglobsčio prašytojų skaičiaus sumažėjimas. Kai Lietuvoje kovą buvo paskelbtas pirmasis karantinas, buvo uždrausta atvykti užsieniečiams, be jokių išimčių. Pavyzdžiui, Latvija buvo numačiusi išimtį prieglobsčio prašytojams. Lietuva tokios išlygos tuo metu nenumatė, nors vėliau Europos Komisijai komunikavo, kad jeigu prieglobsčio prašytojai atvyktų į Lietuvą, draudimas jiems galėtų būti netaikomas.
Žinias apie pirmus prieglobsčio paprašiusius asmenis Lietuvoje nuo kovą paskelbto karantino mes gavome tik liepos pabaigoje. Ar taip ir buvo, kad niekas per keturis mėnesius nesikreipė, ar buvo žmonių, kurie kreipėsi, bet jų neįleido, informacijos neturime.
Nuo liepos visiems atvykusiems buvo daromi COVID-19 testai. Abu centrai, ir Rukloje ir Pabradėje, yra numatę, kur karantinuoti žmones, jeigu kas nors susirgtų (spalio pabaigoje pranešta apie aštuonis COVID-19 atvejus Užsieniečių registracijos centre Pabradėje. Teigiama, kad žmonės užsikrėtė jau būdami Lietuvoje – red.).
Paskelbus antrąjį karantiną lapkričio pradžioje, jis nesustabdė prieglobsčio prašytojų atvykti į Lietuvą. Tai reiškia, kad žmonės naudojasi teise gauti prieglobstį. Bet klausimas, kaip užtikrinti žmonių teisę į saugų prieglobstį ir tuo pat metu palaikyti pandemijos ribojimus, išlieka svarbus. Jis mums aktualus ir dėl to, kad turime sieną su Baltarusija. Tas pats klausimas keliamas ir, pavyzdžiui, Graikijoje. Pandemija neturi apriboti žmonių teisės kreiptis dėl prieglobsčio.
Yra žmonių, kurie kvestionuoja pagalbą prieglobsčio prašytojams – klausiama, kodėl jie nepasilieka savo šalyse. Kodėl Lietuva turi padėti atvykstantiems žmonėms?
Vienas iš septynių fundamentalių Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio judėjimų principų yra humaniškumas. Mūsų organizacija veikia tam, kad žmonės nepatirtų beprasmių kančių, kad bet kokiomis aplinkybėmis būtų apsaugota žmogaus gyvybė, sveikata ir orumas.
Jungtinių Tautų konvencija dėl pabėgėlių statuso su protokolu Lietuvoje buvo ratifikuota 1997 m. Tada Lietuva deklaravo, jog nori būti viena iš valstybių, kurioje žmonės gali ieškoti prieglobsčio, nes tai yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių. O dabar mes esame ir Europos Sąjungos nariai. Sąjungos valstybės yra susitarusios, kad jeigu žmogus atvyksta į kurią nors sąjungos šalį prašyti prieglobsčio, jam turi būti užtikrinti bendri ES priėmimo ir prieglobsčio procedūrų standartai.
Klausimas „o kodėl jie čia bėga – ar sirai neturėtų likti Sirijoje?“ man atrodo trumparegiškas. Taip nematomas visas vaizdas, kad tarptautiniuose konfliktuose dažnai viename ar kitame vaidmenyje dalyvauja ir Europos Sąjunga, ir JAV, ir Rusija ar Turkija. Mes esame ES valstybė ir tarptautinės bendrijos narė. Tad klausimų, kodėl reikėtų padėti, man nekyla.
Mindaugas DRIGOTAS
Aut. nuotr.
Tai yra www.nara.lt komandos sukurtas turinys, finansuojamas Aktyvių piliečių fondo. NARA kolektyvą sudaro profesionalių žurnalistų komanda, kurios darbas remiasi pagarba žmogui, įsigilinimu bei profesinės etikos laikymusi.
