Trilėkamēti svajuonės pėlduos tarp paukštiu ėr augalu

„Šėrdės labiause linkst pri žōsu, nes anuos ēn pri žmuogaus, o pīlės biegas. Īr paukštiu, katru nalēdu papjautė. So anās esu dėkte sosėdraugāvės. Tēp anėi ėr pasens“, – sākė tujau ketoriuolėkta gimtadėini švėsōs Svajūns.

Ka krautovie išgėrdau, kāp vāks māmas klaus, iš kor atsėrond pėins, o ana atsākė, kad iš karvės, sopratau, kad šiuolaikėnems vākams daug kas īr naujīna. Bet je auga kaimė, kor gėrdieje ėr karvės mūkėma, ėr gaidi gėiduojėma, vėštas kudakāvėma, žėnuosi, ėr kāp gimst veršioks, ėr kāp išsėrėt vėštālis, ėr kas īr kliunkis. Kretinguos rajuonė, Kūlopienu Muotiejaus Valončiaus pagrindėnie muokīkluo basėmuokos trilėkamētis Svajūns Narmonts-Poloneičiks rītas iš tvarta išlēd apie 70 paukštiu, pašer kelis triošius, do kātėnus, je spie, apēn sāva sukulentus, o daržė – šnarontius kokorūzus.


Sosėduomiejė vaikīstie
Nu pat kūdėkīstės dabar jau a. a. muočiutės ėr senieli nomus apsopts nomėniu paukštiu, 6-eriū mētu Svajūns pradiejė svajuotė apie sāva paukštius. Pėrmiausia ožsėmānė paprastu mēsėniu baltu pīliu. Kartėnuo torgou mama nupėrka 4 ar 5. Džiaugies, gluostė, net ī truoba sergontem mama parnešdava. Vāka sosėduomiejėms so metas auga kāp ont mėiliu: pradiejė skaitītė knīngas ėr internetė apie nomėnius paukštius, vėn pīliu kėik veisliu, kad pradiem galva sōkas – ukrainietėškas, Saksuonėjės, Indėjės biegėkės, muskusėnės, mularda, mandarinėnės… O a žėnuot, kāp pīlė nu pīlėna atskėrtė? „Pīlėna balsus prikėmės ėr oudėguo kāp ūsa ožsėreit dvė plunksnas. Pīlė garse cīp ėr linkčiuo galva“, – daba jau žėna paukštiu mīlietuos.
Po puoras mētu Svajūns ožsėgeidė žōsu. Ė tēp pamažė paukštiu tvartė ėr kėimė iemė daugietė, vės garsiau klegietė, o mīlėmiausiuoms augintėniems Svajūns dāvė vardus: vėina pīlė bōva Morkėnsnapė, žōsės – Pėlkė, dabar tor Kuobra ėr Pėrmagėmė.
„Vėsai atsėtėktėna Kartėnas torgou mama nuperka do pėlkus žōsiokus, katrėi paaugė skīries nu paprastu žōsu. Anims ožauga tuokėi gumba ont snāpa, o pagorkle nutīsa. Internetė radau tuokiu nuotrauka ėr sopratau, kad mon žiaure pasėsekė – tai cholmoguoru veislės žōsis. Šimēta jau toram anu palėkuoniu“, – iš paskuos sekiuojontes paukštes, katrėi lēdas gluostuomė, džiaugies Svajūns. Bet kol anu atsėrada, tēka ėr ašaras brauktė pasėkūktiuojont.
Priš kelerius metus, ka īpera Pėlkė, Svajūns bōva pagatavs apsėgīventė tvartė: ējė ėr ējė veizietė, a žōsele naktrūkst vondėns, a tor kon lēstė, a top ont kiaušiū. Bet vėina nākti kažkuoks gīvis prasmoka ī tvarta, išdraskė Pėlkės lėzda, kiaušėnius, o pātė žōselė papjuovė.


Perėn ėr inkubatuoriou
Jēgu Pėlkė būtu laiminga išperiejosi sāva vākus, kažėn ar Svajūns būtu māmas prāšės inkubatuoriaus. Pats ėiškuojė internetė, bet tuokiu, i katrus tėlptu žōskiauše, nabōva daug, o ėr kaštāva napėge. Pasvarstiosi mama padiejė išsėpėldītė vāka svajuone. „Baise nuoriejau pamatītė, kāp iš kiaušėni išsėrėt paukštoks. Ka pėrma karta sodiejau kiaušėnius i inkubatuoriu, bōva iduome: rēk laiku īpėltė vondėns, nes inkubatuorius išdžiuovėn kiaušėni lokšta, stebietė tėmperatūra, – aiškėna bernioks. – Ī inkubatuoriu telp 24 dėdėlė kiaušėne, o putpeliu vėsė 96 tėlptu. Je kas iš draugu sogalvuotu pėrktė inkubatuoriu, patarčiau, kad išsėrinktu tuoki, kad būtu autuomātėnis kiaušėniu vartīms, hidruometrus, ėr nusprėstu iš onksta, kon perins, ar tik vėštalius, ar ė žōsiokus.“
Per tris sezuonus Svajūns jau solaukė 8 pīliu, žōsioku ėr vėštāliu vadu, bet ėr daba atmėn, kad rėtuos pėrms paukštielis. „Bōva beveik vėinioulėkta vākara. Per inkubatuoriaus longieli pamatiau, kad īskėla vėina kiaušėni lokšts. Veiziejaus, nes žėnuojau, kad nieka nagal darītė, kėtep paukštoks gal nukraujoutė. Kėtas metas jau bovau drōsiesnis, paprašiau, kad māma pralōptu praskėlosi lōkšta, nes perskaitiau, kad kartas rēk paukšteliou padietė išsėrėstė. Dabar jau ėr pats atsarge prālopu iskėlosi lōkšta“, – sāva atradėmas dalėjuos paukštiu mīlietuos. Pėrmiausia iš kningu sožėnuojė, kad vėštale išperami par 21 d., korioka – par 28 d., pīlioka – par 27–28 d. Ėlgiau rēk lauktė žōsioku – 29–31 d., o ėlgiause – muskosėniu pīlioku – 33–35 d. Bet kad ėr kuoks kontrus būtomi, na iš kuožna kiaušėni išsėrėt paukštielis – pasėtaika kliunkiu, arba, kāp sāka, naapšauktu kiaušėniu. „Pašvėiti so prožektuoriu tam tėkra dėina nu periejėma pradiuos ėr mata, ar kliunkis“, – patėrtim dalėjuos Svajūns.


Patėr ėr nuostuoliu
Ba išperietūju inkubatuoriou, po āptvara spacierou kalakōtė, lāksta Brāmas veislės vėštas išperietė prakōtė vėštale ėr Indėjės biegėkės išperietė pīliūte. Kāp žmuogus žmuogou nalīgu, tēp ėr paukštis paukštiou. „Vėšta dėdėle sāva vākas rūpėnuos, vedžiuojuos, muokė lēstė ėr lēsala sosėrāstė, nikam nalēda pri vėštāliu prisėartintė, šiaušies, atruodė, kad akis iškėrs, je bondīsi pagautė ana matont. O pīlė, iš tvarta so vākas išlēsta ėr ī aptvarieli perkelta, iš karta šuoka laukon. Gavuom išlēstė – vāka ana narūpiejė, pātis vėskuo toriejė muokītėis“, – pastebiejėmus apibėndrėna Svajūns. O kelė žōsioka vuos pradiejė vākštiuotė vėrsdava ont gorkli. „Internetė pamatiau, kad abėdvė kuojės rēk apjoustė raišteliu, katras kuojiu naveržtu. Tēp sopončiuotė par kelės dėinas išmuoka ėr laktstītė“, – pasakuojė Svajūns, katras dar nažėna, kuoks žōsu muotėnīstės instinkts, bet baise nuorietu, kad pavāsari īpertu kuoki žosēlė.
Kuožna gīva pādara rēk mīlietė, pagluostītė, maitintė ėr gėrdītė. Maiša grūdu grēta toštie – grūdus les ėr vėsus polks vėštu, katruos ded na trik baltus, rodus, bet ėr melsvus, žalsvus kiaušėnius. Vėštu Svajūns ėrgi išsėrinka īpatingu: vėina ož kėta poikesnės, so koudas, ėlguom oudėguom, vėinas māžas, kėtas – dėdėlės, vėinas skraida kāp pasiotosės, o kor na kor bōvosi ėr lāpė atsliūkėna.
„Sāva akim matiau, kāp lāpė pri tvarta stvierė ož kākla pīlioka, bet pabaidiau ėr palēda. O vėštāliu keliu tēp ėr nabraduom, – apie nuostuolius pasakuojė paukštiu ūki prižiūrietuos. – Sāsiovėnie esu ožsėrāšės, ėr kėik paukštiu māma pragānė par savaitė, ka sėrgau ėr pats nagaliejau anu lesintė.“ Svajūns mama tonke primėn apie dešimti prapoulosiu augintėniu, bet sopront, kad je na anuos nuors, kad sūnus torietu kou ožsėimtė, kad torietu kou rūpintėis ėr džiaugtėis, mōsi paukštiu ūkis tēp ėr būtu lėkės anuo svajuonies.


Patink ėr augala
O svajuoniu Svajūns, kāp ėr priklausa pagal varda, tor daug. Pėnktuo klasie sosėžaviejė sukulentas, nes muočiutė augėna ėr anam dāvė. Pėrktė, duovanuotė pradiejė daugintėis, truobuo vėitas iemė trūktė – dabar tor sukulentu daržieli. Vėinus laukė par žėima laika, kėtus – tik vāsara.
Sogalvuojė vėina mēta, kad nuorietu augintė vėsuokiu kokorūzu – iš sāva taupīklės išsėkrāpštė kelis eurus ėr nusėpėrka sieklu. Pėrma mēta siejė ī vazuonelius, vėsas palongės truobuo bōva nukrautas. Ka kokorūza stībteliejė, ni ožoulaidu nabrēkiejė. Atējos laikou parsuodintė ī dėrva, ī kuožna doubēlė ibierė geruos žēmės, daile padėigė ėr kelės dėinas lingāva so laistītovas anum laistītė, kol atsėgāva. Ravietė na tēp iduome bōva, bet, kad žuolės nanustelbtu, gāva. Vėsa vaga kokorūzu daržė šnar ėr šī rōdėni. Tonke vāsara Svajūns ējė paveizietė, kāp anėi žīd, o dabā – kāp borboulės brėst. Derlius nanuen par nieka: gaus ėr paukšte, ėr trioše, ėr draugus pavaišins paspragėnės. Kāp ėr sauliegrāžuom, katru galvas jau masėn sparnoutūsius.
Naujausis Svajūna somanims – augintė dramblėnius česnakus, katru ėr pats nusėpėrka, ėr duovanu gāva. Žemė jau paruošta, barēk tik solauktė spāli vėdori, ka galies dramblėnius ėr paprastus žėimėnius sobadītė. O dėdžiuosės baltuosės popēlės jau nuskintas, bolvės nukastas. „Bioluogėjės muokītuos Struopus dāvė rauduonu ėr violetėniu bolviu siekla. Dar toru joudu. Dvejus metus jau siejau. Šīmet derlius nakuoks, kāp ėr kėtu bolviu“, – rimta diestė Svajūns, katron muokītuos skatėn duomietėis gamta ėr dalīvautė bioluogėjės olimpiaduos. Prizėniu vėitu īr laimiejės ėr lietōviu kalbuos, ėr istuorėjės, ėr matemātikas rajuonėnies olimpiaduos, „Žemaitėškus skaitīmus“.
Žvejība par muoksla metus laika Svajūns nadėdėle rond, bet jēgu kada išsprūst, īr laimings. Pātės dėdėliausės žōvis dar napagautas ėr svajuonės naišsvajuotas, o tarp anū vėina – dėdėlis paukštiu ūkis, katram gagens iš vėsū nomėniu paukštiu mieliausės žōsis.

SVAJŪNA MINTYS

  • „Miests išsunk energėjė. Kad ėr isėlēdi grīna uora, vėstėik na tēp īr, kāp kaimė. Čia daug laisvės, žalumuos, daug laukėniu paukštiu – čia pat klīkau gervės, per kurapkas, kaimīnistie – gondrus, ātlek geniu, strazdu. Pradiem pri nomu aten gīvūnu: stėrnu, lāpiu, zoikiu, ežiu. Esu mātės ėr šermuonieli“, – gīvenėma kaime teikiamus atradėmu džiaugsmus vardėjė Svajūns.
  • „Esu gėrdiejės tuokiu palīgėnėmu: kuo kudakouji kāp vėšta kiaušėni padiejosi; ėr pragīda kāp gaidīs; pruots kāp vėštas; nu anuo kāp nu žōsėis vondou; lermou kāp žōsės laidarie; sied kāp perēkšlė ont kiaušėniu; pasėpūtės kāp kalakots; rāša kāp so vėštas kuojė. O apie žmuogu, katras savi aukštėn, sāka: „So ereles lakiuojės, so vėštuom tūpsi“, – liaudies išmintim dalėjuos paukštiu mīlietuos.
  • „Ka tik parbiego ėš muokīklas, tujau mauno ī tvarta. Tėn mōnės lauk mona paukštele. Lēsėnu, varau anus ī lauka. Pīlės krīpou ī prūda, žōsis gagnuodamas ėš paskuos, tik gaidis mizērėjė sosėnervėnės ont vėsa kėima vėins pats riekau. No, bet kas anam vargšou balėikt, kad nabtor ni vėinuos vėštas. Anuo vėštas bōva sēnas, ė vėina po kėtuos iėmė ė nuspruoga. Gaidis tėik nusėmėnė, neblesė, sosėrga, topiejė ont lāktas dėina ė nākti. Anon apiemė deprēsėjė. Pamėslikėt, kėik aš toriejau rūpestė, kad ons napadviestu. Nažėnuojau, kāp ton deprēsėjė gīditė. Nābaga gluostiau, skaniau lesėnau, šnekėnau. Bet jog aš na vėšta! Nuvariau anon pas žosu ė pīliu… Tuos vėsai nasoprāta gaidėška diemesė, kad gaidis, atradės kuoki slėika potnuo, šauk anas, o tuos pīpau ėr oudėgas kraipīdamas maivuos prudė. Aš stėpre zlastėjaus, kad tuos žōsis ė pīlės gaidi naprijem.
    Ale vėina dėina kėimė kėla dėdžiausė lerma. Pīlės klīkė, žōsis gagnuojė, vo žōsėns šnīpšdams, sparnus pakielės, gaidi po kėima begainiuojis. Vėsos tas balagans nutėka, ka gaidis nuoriejė žosėi ont kopruos ožšuoktė. Ta nasoprātosi, kad gaidis nuor anou kāp vėšta nukoudoutė, parsėgonda, soklėka. Kėtas ėš paskuos ėrgi gerklės palēda. Žosėns baisiause ipīkės šnīpšdams, sparnas mosoudams ka poulė ont gaidė. Tas nābags bondė šuoktė prīšas. Žōsėns bōva dėdle isiotės, tik ka pamatė monėm atlekonti so šluota da sošnīpštė, bet sparnus nulēda. Apsėsoka ė pėkta apklīkava sāva žōsis“, – sāva kūrība rajuona „Žemaitėškus skaitīmus“ īr skaitės Svajūns


Laima ŠVEISTRĪTĖ
Autuorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių