• 27 lapkričio, 2021
|

Amžini dėsniai ir kintanti realybė

Klaipėdoje – naujausia Žanetos Jasaitytės-Bessonovos personalinė paroda

KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) iki rugsėjo 10 d. veikia Lietuvos dailininkų sąjungos narės Ž. Jasaitytės-Bessonovos eksperimentinė paroda „Tarpininkavimo santykiai: mano kūnas tavyje“. Paroda veikia nuo trečiadienio iki sekmadienio 11–19 val. KKKC Parodų rūmuose veikia Lietuvos dailininkų sąjungos narės Žanetos Jasaitytės-Bessonovos eksperimentinė paroda „Tarpininkavimo santykiai: mano kūnas tavyje“. Iš Šiaulių kilusi, Klaipėdoje gyvenanti bei kurianti menininkė šįkart parengė parodą, kurioje jos pasakojamos istorijos „išlipa“ iš dvimačių erdvių ir tampa atvirais, į save įtraukiančiais objektais tiesiogine to žodžio prasme. Menininkės sukurtus kūrinius, skirtingai nei įprastose parodose, ne tik galima, bet ir rekomenduojama liesti, įeiti į jų vidų, klausytis iš jų sklindančių garsų ir t. t. Autorė pirmą kartą įžengė į tokio formato kūrybos teritoriją. Iki šiol Ž. Jasaitytė-Bessonova daugiausia dirbo grafinės abstrakcijos srityje.

Kūriniai inspiruoti asmeninių patirčių

Temų savo kūrybai Žaneta niekada neieško labai toli. Visos jos ateina iš jos asmeninės patirties, artimiausios aplinkos. Menininkę itin domina skirtingi žmogaus gyvenimo etapai, aplinkybės, kurių metu šios patirtys įgyjamos. Ji gilinasi į tai, kaip jos veikia pačią asmenybę šiandien, svarsto, kiek pakeičia gyvenimą ateityje, kaip jaučiamos iš vidaus ir atrodo iš išorės. Pirmosios personalinės tapybos ir grafikos parodos („Kraujotaka“) metu autorė save ir savo egzistavimą (tiek viduje, tiek ir sąlytyje su išoriniu gyvenimu) suvokė kaip tėkmę, nuolatinį žmogaus ir jo gyvenimo kitimą. Praėjus keleriems metams, Žaneta gilinosi į atminties ir prisiminimų temą, tuos žmogaus gyvenimo laukus, kurie tampa savotišku rezervuaru praeityje išbūtam laikui („Варенье“; iš rusų k. – uogienė). Prieš septynerius metus gimtuosiuose Šiauliuose ji surengė parodą, kurią dedikavo savo mamai („Mirksnis“). Tada pirmą kartą prabilo apie ankstyvąją žmogaus patirtį – vaikystę, remdamasi vėlgi savo asmeniniais išgyvenimais. Tik anuomet autorė vaizdavo visą savo šeimą: tėtį, save pačią, mamą, brolį, draugus. Pasak parodą pristačiusio menotyrininko Remigijaus Venckaus, į Žanetos paveikslus anuomet sugrįžo fotografinio albumo idėja, kuomet per artimųjų vaizdavimą grįžtama į praeitį, pasineriama į prisiminimus, gaivinami ir apibendrinami ne tik praeities įvykiai, bet ir pajautos. Praeitais metais Klaipėdoje surengtoje parodoje („Atsivėrimas“) Žaneta jau pradėjo gilintis į jai asmeniškai itin aktualią problemą – santykį tarp žmogaus, laiko ir galimybių.

Kasdienybės ir kūrybos sąlyčio taškai

Akivaizdu, kad pastaruoju metu Žanetai itin aktualus menininko statusas. Jo santykis su buitimi, kintančiomis gyvenimo sąlygomis ir su pačia kūryba. Ypač tai išryškėja kalbant apie moterį menininkę. Kaip ji keičiasi, kokias transformacijas patiria jos kūnas, jos asmeninis ir kūrybinis gyvenimas. Naujai pristatomos parodos „Tarpininkavimo santykiai: mano kūnas tavyje“ kūriniuose, kaip ir lig šiol, autorė pirmiausia siekia įvardinti savo jausmus. Tai, kuo ji gyvena dabar, nuolat, kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką. Šios parodos idėja išreiškia naujai išgyvenamą ir patiriamą periodą jos asmeniniame gyvenime – motinystę. Su šia patirtimi ji susidūrė prieš penkerius metus, kai laukėsi sūnaus. „Motinystės laikotarpis man buvo staigmena, lig tol niekada negalvojau apie tai. Viskas įvyko staiga ir staiga pasikeitė viskas. Tapti motina – labai didelis išbandymas. Tai – iššūkis kiekvienos gyvenime. Kai tampi moterimi ir motina, tu įgauni labai daug atsakomybių, tave tai labai pakeičia. Ir bene labiausiai – kaip menininkę.“ Žaneta kalba ne tik apie save, ne tik apie ją užklupusius lig šiol nepatirtus džiaugsmus ir išbandymus. Ji savo apmąstymus universalizuoja, apibendrina iki simbolių ir pateikia kaip išeities taškus, iš kurių išsirutulioja bendražmogiškos pajautos. Ir tada kalbama jau ne tik apie ją, jos šeimą, artimiausią aplinką, bet apie momentus, kurie aktualūs visiems – kiek gali savęs atiduoti kitiems, kad išreikštum savo meilę, bet galutinai savęs neprarastum.

Parodos pavadinimas „Tarpininkavimo santykiai: mano kūnas tavyje“ – daugiaprasmis, talpinantis ne tik moters, bet ir vyro patirtis. Jie abu duoda pradžią naujai gyvybei, todėl parodos objektuose įprasminamas jų abiejų buvimas. Žaneta sukuria tam tikras zonas, kurios spalvomis ir formomis simbolizuoja vyrą ir moterį atskirai. Trečia, juos jungianti simbolinė jungtis čia reiškia, kad moteris ir vyras į savo pasaulius įsileido tai, kas yra itin ryšku ir svarbu. Tai – naujo žmogaus gimimas. Ir tai neišvengiamai pakeičia jų gyvenimus ir juos pačius.

Atraktyvus interaktyvaus pobūdžio kūrinių pateikimas žiūrovui pasiūlo iš pirmo žvilgsnio nerūpestingą žaidimą. Tačiau, kuomet pradedama gilintis į temą, iš po šio žaismingo apvalkalo pradeda ryškėti žymiai gilesni ir jautresni dalykai – ne tokie optimistiški apmąstymai ir naujos, ne visuomet džiuginančios patirtys. Ištisos jų virtinės, kurios traukia į save, verčia jas tyrinėti. Ir tik tada įmanoma pajusti visą realaus gyvenimo spalvų spektrą – nuo naujai patiriamos motinystės laimės ir džiaugsmo iki globėjiško rūpesčio, nerimo ir galiausiai – abejonių.

Transformacijas patirianti meninė kalba

Autorė, kaip ir visada, ypatingą dėmesį skiria pačiam kūrinių atlikimui. Technologiniu atžvilgiu, kaip teigia Žaneta, ją stipriausiai formavo Šiaulių universitete įgytos žinios. Itin daug įtakos jos kūrybinei raiškai formuotis turėjo darbas su tapybos dėstytoju, dailininku Vidmantu Zarėka. Neįkainojamos patirties ji įgijo ir Portugalijoje. Vėliau šios (o ir kitos) patirtys išsigrynino ir susidėliojo į autorinę, šiandien naudojamą meninę kalbą. Nors tai akivaizdžiau pasireiškia Žanetos grafikos ir tapybos darbuose, bet išlieka aktualu ir naujai jos sukurtose instaliacijose bei objektuose. Paklausus, kodėl taip stipriai pasikeitė jos autorinė kalba ir grafiką bei tapybą pakeitė erdviniai, trimačiai sprendimai, Žaneta atsakė: „Pasikeitė mano gyvenimas. Pastebėjau, kad per penkerius pastaruosius metus kūryboje išgyvenau sąstingį, beveik nepatobulėjau. Nors ir dariau kažkokius darbus, bet jie buvo daugiau įsibėgėjimui. Bandžiau surasti kažką naujo sau pačiai. Tai lyg kažkoks perėjimas į save. Jausena, būsena, išgyvenimas to, per ką buvo pereita per pastaruosius penkerius metus. Tai visiškai nauja patirtis ir jausmai. Todėl nauji ir sprendimai.“ Šios eksperimentinės parodos sumanymą įgyvendinti Žanetai padėjo ir kiti autoriai. Foninę muziką ir garsus parodos objektams specialiai sukūrė kompozitorius Kęstutis Venskūnas ir garso režisierius Giedrius Kuzma. Parodos instaliacijas montavo Artūras Jasaitis.

Akivaizdu, kad Žanetos Jasaitytės-Bessonovos kūryba vystosi ta linkme, kuomet socialiai aktualioms temoms išreikšti pasirenkami žymiai paveikesni pavidalai. Kurie pajėgūs ne tik reflektuoti asmenines ir bendražmogiškas patirtis, bet ir ištransliuoti kategoriškesnes autorines deklaracijas. Dekoratyvumas čia veikia tik kaip masalas. Ateik, ir aš tau papasakosiu. Paliesk ir pajusi. Įeik ir patirsi. Įvairiais jutiminiais išoriniais dirgikliais menininkė šįkart pasiūlo įaudrinti save, išprovokuoti pojūčius, demaskuojančius ne tik asmenines, bet ir egzistencines problemas. Kad pagaliau pamatytumėm ir įvertintumėm visą būties įvairovę.


  • Ž. Jasaitytė-Bessonova Šiaulių universitete baigė grafikos specialybės magistro studijas. Pagal „Erasmus“ mainų programą ji du kartus tobulinosi Porto ESAD aukštojoje meno ir dizaino mokykloje Portugalijoje. Po studijų kurį laiką ten gyveno, realizavo pirmąsias kūrybines idėjas. Nuo 2005 m. pradėjo bendradarbiauti su „Serpente“ galerija Porto mieste, kuri menininkės kūrybą pristato ir šiandien. Žaneta aktyviai dalyvauja bendrose parodose, tarptautiniuose meno projektuose, meno rezidencijose, kūrybiniuose simpoziumuose ir kt. Jau daugiau nei dešimt metų ji rengia personalines parodas: „Kraujotaka“ (2006), „Tarp“ (2006), „Fly-ly“ (2007), „Варенье“ (2009), „Mirksnis“ (2010), „Pasaulis mano“ (2010), „The True Story of Dite“ (2011), „In the middel of forest“ (2015), „Looking over the landscape“ (2016), „Atsivėrimas“ (2016). Jos kūryba jau sulaukė palankių vertinimų. 2007 m. ši autorė tapo Jaunųjų meno ir kultūros kūrėjų premijos laureate, o 2010 m. Šiauliuose jai buvo įteiktas Jaunųjų menininkų prizas.

Danguolė RUŠKIENĖ

Autorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių