Atminties gijomis apipinti tiltai tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos

Priekuliškė rašytoja E. Barauskienė bibliotekoje pristatė Mažosios Lietuvos istorinių kronikų knygą „Gyvasis lietuvybės kraujas“.

Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje Gargždų miesto skaitančioji bendruomenės dalis praėjusią savaitę susipažino su šią vasarą išleista priekuliškės rašytojos Editos Barauskienės Mažosios Lietuvos istorinių kronikų knyga „Gyvasis lietuvybės kraujas“. Tai autorės išgyventi ar pakilia nuotaika, lietuvininkų dvasia vaizdingai papasakoti Paprūsės krašto įvykiai, turėję didelės įtakos formuojant nepriklausomą ir vieningą Lietuvos valstybę.

Devintoji kūrybos kraitėje

Knygos autorės gimtinė yra greta sienos su buvusia Prūsija – Švėkšnos parapijos Virkytų kaimas. Jos žemaitė motina nutekėjo į lietuvininko ūkį prie Saugų. Nuo pat kūdikystės šis paribys jai brangiausia vieta, nes, kaip pati rašo, „tėviškė sugauna mus savo tinklais tarsi žuvį ir nebepaleidžia, taip sukurdama abipusį ryšį… Išsižadėti jos nevalia kaip ir gimdytojų…“

Edita visoje savo kūryboje pirmiausia akcentuoja gimtosios kalbos reikšmę tautos išlikimui. Mažosios Lietuvos gyventojai lietuvininkai ją išsaugojo svetimoje aplinkoje per visus septynis šimtus metų, puoselėjo savą tikėjimą, pilietiškumą ir savuosius papročius.

Pastarąją knygą, devintąją jos kūrybos kraityje, tiesiančią tiltus tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos, ruošėsi rašyti keletą metų. Istorinius duomenis rinko lietuvių ir vokiečių kalbomis prieinamuose šaltiniuose, perskaitė dešimtis įvairių dokumentų ir kronikų. Jau parašytas ir antrasis tomas. Autorė labai jautriai traktuoja savo gimtinę, šiame krašte gyvenusius ir kūrusius šviesuolius, filosofus, leidėjus, knygnešius. Išsamūs tekstai skirti „Aušros“ laikraščio leidėjui Jurgiui Mikšai, kilusiam iš to paties kaimo kaip ir knygos autorė, visą gyvenimą, turtą ir šeimą Lietuvai paskyrusiam spaustuvininkui Martynui Jankui, didžiajam lietuvybės šviesuliui Vydūnui, jaunajam Švėkšnos grafui Jurgiui Pliateriui, kurį pavadino tiesiog lietuvių kalbos riteriu.

Istorija – per širdį

Editą visada jaudina istorikų ir politikų požiūriai į Klaipėdos krašto prijungimą prie atsikūrusios nepriklausomos Lietuvos valstybės ir Klaipėdos sukilimo traktavimą. Autorės nuomone, būtina teisingai įvertinti pačių lietuvininkų dalyvavimo svarbą šiuose įvykiuose. Juk Tilžės aktas ir jo signatarai ne tik aiškiai išdėstė nuostatas dėl atsikuriančios Lietuvos valstybės vientisumo, bet jų atstovai didvyriškai kovėsi dėl Lietuvos juridinio pripažinimo priimant Paryžiaus sutarties nutartį. Knygoje sekami tolesni įvykiai Klaipėdos krašte, lietuvininkų lūkesčiai ir priešinimasis nacių įsisiautėjimui.

Nepamirštos rašytojos Ievos Simonaitytės pozicijos ir jos dalyvavimas sukilime. Nauja skaitytojams bus iki šiol mažai skelbti rašytojos asmeninio gyvenimo ir meilės nuotykiai.

Susitikime dalyvavęs knygos leidėjas, leidyklos „Eglė“ vadovas Antanas Stanevičius pakartojo mintį, įrašytą knygos viršelyje, jog „niekas kitas negalėjo parašyti šios knygos, tik Didžiosios ir Mažosios Lietuvos dukra, kuriai visa ši istorija eina per širdį tiesiogine, o ne perkeltine prasme“. Lietuvininkų kraštas pagimdė atkaklių didvyrių, kurie už tautos meilę ir pasiaukojimą tėvynei kentė įvairias kliūtis ir pažeminimą, ypač Antrojo pasaulinio karo metais išgyveno tikrą pragarą šioje žemėje. Leidėjas tikisi, kad knyga susilauks didelio skaitytojų dėmesio, o leidykla jau pasiruošusi išleisti antrąją jos dalį.

Jautė prigimtinę pareigą

Taigi, kas mūsų laukia antrame tome?

Tai žinomų šio krašto žmonių gyvenimai įsisiautėjus naujo pasaulinio karo šmėklai. „Visų jų likimas buvo tragiškas, – paaiškina autorė, – kas kentė nacių lageriuose, kas ištremti į Sibirą. Taip šioje pamario žemėje lietuvininkų ir nebeliko.“ Todėl ji seniai jautė prigimtinę pareigą apie tą laikotarpį daugiau parašyti. Tai bus pasakojimai apie dailininką, pacifistą Adomą Braką, ilgametį Klaipėdos direktorijos narį ir pirmininką Martyną Reisgį, mažlietuvių ir didlietuvių politinio suartėjimo idėjos iniciatorių Erdmoną Simonaitį, žinomą metraštininką, fotografą Albiną Stubrą ir jo šeimą, apie Saugų vidurinę mokyklą, kurioje pati mokėsi, jos mokytojus ir bendramokslius.

Autorė džiaugėsi Gargžduose susitikusi savo buvusią mokytoją Levitą Dagelienę. Širdingai ji dėkojo Jono Lankučio bibliotekos vadovams ir visiems, rėmusiems jos knygų leidybą, šiuo atveju – „Eglės“ leidyklai. Bibliotekai ir bičiuliams rašytoja padovanojo knygų, dalijo autografus.

Dedikacija Klaipėdos sukilimo 100-mečiui

Po trejeto metų pažymėsime Klaipėdos krašto sukilimo (1923 m.) ir jo prijungimo prie Lietuvos valstybės 100-mečio sukaktį. Rašytojos E. Barauskienės nauja knyga „Gyvasis lietuvybės kraujas“ bus pirmoji, pradėjusi šios reikšmingos istorinės karinės akcijos paminėjimą, literatūriniais pasakojimais mums priminusi, ką šis kraštas reiškė Lietuvai ekonominiu, politiniu, taip pat kultūriniu požiūriu.

Beje, jau pradedamas kurti meninis filmas apie to meto įvykius. Šią vasarą mūsų pamario miesteliuose, kuriuose tebėra išlikę lietuvininkų krašto artefaktų, Priekulės, Šilutės, Bitėnų muziejuose lankėsi būsimo filmo scenarijaus autorius, rašytojas Saulius Šaltenis ir režisierius Audrius Juzėnas bei filmo konsultantai – Klaipėdos universiteto mokslininkai istorikai.

Kaip pas mus ruošiamasi šiai sukakčiai, dar neteko girdėti. Juk kaip tik plačiose uostamiesčio apylinkėse dėjosi svarbiausi įvykiai, daugelis vietinių lietuvininkų ir žemaičių vyrų, Šaulių sąjungos narių dalyvavo sukilėlių gretose. Tikėkimės, ši sukaktis nebus pamiršta rengiant Klaipėdos rajono kultūros strategiją iki 2030 metų.

Aldona VAREIKIENĖ

Osvaldo GIRČIO nuotr.