„Baisiausia atrodė grįžti į gniuždančią sovietinę praeitį. Atrodė, geriau jau mirti“, –

jausmais ir potyriais apie Sausio 13-ąją dalijasi skaudžių įvykių liudininkai

Prieš sovietinį režimą savo kūryba nuolat maištavę Vilniaus dailės akademijos menininkai – studentai ir dėstytojai, 1991 m. sausį pasipriešinimui sukilo kartu su visa Lietuva. Visi troško laisvės, vylėsi išvysti nepriklausomą Lietuvą ir petys petin vieningai sergėjo Tėvynę. „Tuo metu mums, virsmo laikmečio maištingiems paaugliams, augusiems su Romo Kalantos, miško brolių mitais, nekilo klausimų, kurion pusėn stoti. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę net nekilo abejonių, jog laisvę dar reikės apginti“, – sako vitražo menininkas, VDA dėstytojas Žydrūnas Mirinavičius. Šiandien, praėjus 30-čiai metų po sukrečiančių Sausio 13-osios įvykių, daugelis liudininkų kaip vakar prisimena tą dieną.

Profesorius nukėlė egzaminą

„Kam kilo mintis paišyti ant barikadų – niekas neatsimena. Tekstilės katedra davė kokius 5 litrus dažų ir šluotų. Turėjau tapybos kursą. Su žiguliuku ir visu kursu nuvažiavom prie tų barikadų, išsikrovėm dažus. Ir nė vienas nedrįstam pradėti paišyti. Žiūrim vienas į kitą ir nedrįstam. Ir tada praeina kažkokių paauglių būrelis. Jie mūsų nematė, bet pamatė tuos dažus, čiupo šepečius ir pradėjo dažyti. Mes iškart prie jų prisijungėm. Tuoj viskas buvo išdažyta. Tai buvo kolektyvinė kūryba“, – apie 1991 m. sausio įvykius rašė 2020 m. pabaigoje anapilin išėjęs ilgametis VDA dėstytojas, iškilus lietuvių tapytojas, vadintas maištininku, Linas Leonas Katinas. Šie laisvės ženklų fragmentai dabar – po stikliniu gaubtu prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų.

Kaip dabar, taip ir tada, sausį, Akademijoje kūrybinių darbų peržiūros jau buvo praėjusios, vyko teorinių dalykų egzaminų sesija. Antrakursis Tapybos katedros studentas Alvydas Mandeika dienomis ruošdavosi egzaminams, o naktimis arba paryčiais eidavo budėti prie įvairių miesto objektų. „Matydamas aštrėjančią situaciją, profesorius Vytautas Radžvilas, tuo metu VDA dėstęs filosofiją, nukėlė egzaminą sakydamas maždaug taip: „Eikite ir būkite kur reikia, susitiksime po visko“, – prisimena dabar jau VDA Restauravimo katedros vedėjas doc. A. Mandeika.

Prieš beginklius – ašarinėmis dujomis

Sausio 13-osios naktį A. Mandeika budėjo prie Aukščiausiosios Tarybos (dabar – Seimo rūmai). Tankų kolonai aplenkus Seimą, Alvydas bėgo jos įkandin ir stabdė pravažiuojančius automobilius. „Taip neplanuotai atsidūriau prie Televizijos bokšto, nes ten važiavo mano sustabdyto žiguliuko ekipažas“, – pasakoja dėstytojas. Prie Televizijos bokšto jau stovėjo 7–8 eilės žmonių. Pradėjo aidėti šūviai: „Užgulė ausis, ausyse pradėjo cypti. Kai kurie dar laikėmės susikibę. Kėlėme priekyje nugriuvusį. Aplink aidėjo automatų serijų šūviai, verkė merginos, moterys. Rauda susiliejo su šauksmais „fašistai“, „okupantai“. Atsitraukęs sustojau už kokių 10–15 metrų nuo bokšto. Draugas pasiūlė suplėšyti nosinę ir užsikimšti ausis. Taip ir padarėme, vėliau tai labai pravertė. Žmonės nesiskirstė. Akinantys prožektoriai bėgiojo per visų susirinkusiųjų veidus. Šitaip tęsėsi gal 40–45 minutes. Prie mūsų atskubėjo du karininkai. Mačiau, kaip kažką pasitarę, sutartinai linktelėjo galvomis. Jiems nusisukant pajutau kažkokį stiprų ir aštrų dūrį į akis. Supratau – ašarinės dujos.“

Sausio 13-ąją prie Televizijos bokšto taip pat pasitiko dailės studentas, dabar – Telšių fakulteto dėstytojas doc. Tomas Vaičaitis, su kurso draugu Jonu ir jo tėvu, skulptoriumi Kaziu Kasperavičiumi. „Teko išgyventi visus tuos nakties įvykius: sukti ratus apie bokštą, džiovinti permirkusius rūbus, šildytis ir kalbėti su gynėjais prie laužo, švilpti, šaukti „gėda“ pasirodžius tankams apačioje, laikytis už rankų grandinėje, kai tanketės, aplipusios kaukėtais smogikais, važiavo per užtvaras link bokšto (stovėjom ant kalno), klausytis trasuojančių kulkų švilpimo, galiausiai atsitraukti neatlaikius spaudimo“, – prisimena T. Vaičaitis.

Žmones spaudė desantininkai

VDA skulptūros studentas, dabar – VDA Vilniaus fakulteto Keramikos katedros profesorius Arvydas Ališanka Sausio 13-osios naktį taip pat sergėjo Vilniaus televizijos bokštą. „Aidint pabūklų šūviams stovėjome išsižioję, kad nesprogtų ausų būgneliai, perspėjome ir šalia stovinčius. Tuo pat metu iš kairės pusės, žiūrint nuo bokšto, mėtydama sprogstamus paketus (po „susilietimo“ su žeme šokdavo apie 1,5 metro liepsna) ir skindamasi kelią automatų buožėmis, desantininkų virtinė veržėsi prie bokšto. Išlipo jie iš tanketės netoliese mūsų apie 10 metrų nuo centrinio įėjimo. Girdėjosi šūviai iš automatų, byrėjo stiklai. Prasiveržę apie 3 metrus pro žmonių grandines 3–4 desantininkai pradėjo daužti stiklus ir veržtis į vidų. Tuo tarpu kiti desantininkai išsirikiavę prie bokšto atsuko automatus į minią. Leido serijas iš automatų į pastatą – jutau kulkų skambesį į sieną ir į stiklus. Tanketė liko stovėti. Pamačiau, kad bokštas jau užimtas, traukiausi nuo jo kartu su broliu Eugenijumi Ališanka ir nuskubėjome prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų“, – pasakoja A. Ališanka.

Tankai ir šarvuočiai šaudė

Neseniai studijas Akademijoje baigęs jaunas architektas, dabar – VDA Vilniaus fakulteto dekanas, profesorius Marius Pranas Šaliamoras Sausio 13-ąją taip pat kartu su draugu nusprendė prisijungti prie ginančiųjų Televizijos bokštą. „Grėsmę pajutome, kai atvažiavo tankas ir keli šarvuočiai. Per megafonus kolaborantai nuo tanko ragino eiti namo ir saugoti savo vaikus. Dėl vaikų tikrai buvo neramu. Tankas iššovė. Šūvio banga išplėšė greta stovėjusio žiguliuko duris. Susikibome voromis, sustojome keliomis juostomis prieš paradinį įėjimą. Kai susikibome, pasijutome stipresni. Norintys pabėgti nelabai galėjo, nes pasirodė sovietų desantininkai ir pradėjo šaudyti virš galvų. Kulkos buvo tikros, matėme trasuotes, byrėjo namo tinkas… Tankas daugiau nešaudė, bet šarvuočiai švietė į akis prožektoriais ir kartu su desantininkais pradėjo spausti minią. Desantininkai mušė buožėmis, mėtė garsines granatas. Vienu metu nuo šūvių žmonės pasilenkė prie žemės ir keli sovietų kariškiai perbėgo žmonių nugaromis prie durų, kurias greitai išlaužė. Minia nesiskirstė, nors nebuvo ko saugoti. Tuomet per apsirikimą iš jau užimto pastato vienas desantininkas šovė į per langą lipantį saviškį. Sušalome ir retėjant miniai pasitraukėme prie Aukščiausiosios Tarybos, kur degė laužai. Jau supratome, kad galimas ir Aukščiausiosios Tarybos puolimas. Apėjome aplinkines teritorijas, planuodami galimus pasitraukimo kelius. Prie tuometinės Lenino aikštės (dabar – Lukiškių aikštė), saugumo pastato rūsio langeliai buvo praviri. Matėme pasieniais susėdusius sovietų kareivius. Jų buvo daug“, – įtampą ir nerimą prisimena dekanas.

Neviltyje prieš žuvusiuosius

„Atmenu tuos paryčius, kai ėmė brėkšt po žudynių nakties, rūke klaidžiojau tarsi vaiduoklis, o ir kiti – buvom ištikti šoko, priblokšti, kentėjom, nevilty, nežinioj – po tą sumaitotą pievą prie Televizijos bokšto. Tik kažkoks glitus rūkas, ir skaudulys viduj baisus – kodėl jis, jie, kodėl ne aš, jokio džiaugsmo – kad gyvas, o tarsi kaltė prieš tuos, kurie žuvo… Vieną padėjau nešt link greitosios kruvinu veidu, iš burnos tas kraujas, nesupratau tuose šauksmuose, šūviuose, ar jis dar gyvas (iki šiol nežinau, kas jis…)“, – apie Sausio 13-osios naktį prie Vilniaus televizijos bokšto liudija tapytojas, VDA Vilniaus fakulteto Tapybos katedros vedėjas ir dėstytojas prof. Arvydas Šaltenis. „Grįžau namo nevilty, vėl po truputį atsitokėjus augo jausmas priešintis – vis tiek jūs mūsų nesutvarkysit, reik eit ir kažką daryt, toliau burtis… Namie radau Antanuką, susigūžusį ant sofos, apsimovusį trejas kelnes, megztiniais iš supratimo, kad mus visus išveš Sibiran. O kulkos, sakė, atskrisdavo iki namų Lazdynuose“, – prisiminimais dalijasi A. Šaltenis. „Ryte prie parlamento visi meldėmės, giedojom „Marija, Marija“, lange – Landsbergis, visus laimino kunigas Grigas, vyrai statė barikadas… Tose būdynėse prie parlamento kailinių kišenėj – druska ir yla. Taip mokė Mindaugas Navakas: druska į akis ir smeigsi su yla“, – po kraupių nakties įvykių Sausio 13-osios rytą nuskubėjęs prie Aukščiausiosios Tarybos pasakoja tapytojas A. Šaltenis.

Gelbėjo visuotinė malda

Architektas doc. Zigmantas Brazauskas, tuomet neseniai baigęs studijas Kauno fakultete, su buvusiais kurso draugais į Vilnių išvyko dar sausio 12 d. rytą: „Greta nebaigtų statyti statinių pradėjome rinkti pusplytes, armatūros strypus ir tįsėme link Aukščiausiosios Tarybos rūmų sienos. Vaizduotėje sukosi puolančių sovietų kareivių vaizdai. Pasąmonėje kirbėjo viena mintis: priešintis ir ginti Aukščiausiosios Tarybos rūmus bet kaip, kad ir po ranka turimomis priemonėmis. Greta mūsų, minioje, stovėjo jaunų vaikinų ir merginų grupelė. Galbūt 17–19 metų amžiaus. Jie rankose turėjo tik žvakeles ir iki prašvintant visą naktį meldėsi“, – laukimo kupiną naktį prisimena Kauno fakulteto Architektūros katedros dėstytojas. Visuotinė malda ir žmonių vienybė įsiminė ir Telšių fakulteto dėstytojui prof. Romualdui Inčirauskui. Jis su kitais iš Telšių atvykusiais dėstytojais prie Seimo budėjo sausio 10–12 d. „Žmonių buvo daug iš visos Lietuvos. Ateidavo vilniečiai ir dalindavosi viskuo, maistu, kvietė į namus nakvynės. Žmonės labai jautė vienybę. Sausio 12 dienos pavakare lyg ir atrodė, kad viskas aprimo, tai grįžome namo. Bet per televiziją pamačius, kas įvyko tą naktį, ryte trise su Laimučiu Vasilevičiumi ir Rimantu Mickevičiumi jo automobiliu lėkėm į Vilnių. Prie Aukščiausiosios Tarybos jau buvo didžiulės barikados ir labai daug žmonių. Buvo sakoma, kad bus puolami rūmai. Vėliau vyko žuvusiųjų laidotuvės, suvažiavus dar daugiau žmonių, nutarėme, kad pavojus praėjo, grįžome namo“, – prisimena R. Inčirauskas.

Geriau jau mirti

1991 m. Sausio 13-osios naktį prie Aukščiausiosios Tarybos praleido ir pirmakursė VDA tapybos studentė Sigita Maslauskaitė. Atsimenu, kad kai prie rūmų pradėjo artėti tankai, žmonių minia pradėjo labai spaustis. Galvojau, kad čia ir mirsime, bet baisu nebuvo. Baisiausia atrodė grįžti į gniuždančią sovietinę praeitį. Atrodė, geriau jau mirti“, – pasakoja VDA Vilniaus fakulteto Dailės istorijos ir teorijos katedros dėstytoja doc. dr. S. Maslauskaitė-Mažylienė.

Tai tik keli to meto VDA menininkų liudijimai. „Ne vienas aš ten tose dienose buvau, – sako aktyvus visuomenės veikėjas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyvis, tapytojas A. Šaltenis, – daugelis mūsų. Nebūtinai fiziškai. Didžiuojuos, kad Akademijos dailininkų ir visa bendruomenė nuo pat Sąjūdžio pradžios buvo viena aktyviausių tame laimėtos Laisvės kelyje. O ir dabar jaučiu, tokie esam…“

Andrius NENĖNAS

T. Kazakevičiaus LRT asociatyvi nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių