Baisius laikus kuria patys žmonės, o Sendvario savanoriams reikia įamžinimo

Atodangos
23 sausio, 2023
0

Gargždų miesto garbės pilietės, rašytojos Editos BARAUSKIENĖS pranešimas Priekulės kultūros centre minint Klaipėdos krašto metus

Lietuvos suvienijimo šimtmečio proga susirinkusiuosius pasveikinau Klaipėdos sukilimo vado Jono Polovinsko-Budrio žodžiais, kurie buvo paskelbti Amerikos lietuvių leidžiamame laikraštyje „Keleivis“ 1956, Nr. 1 (54). Kalba buvo pasakyta 33-iųjų metinių proga:
„Sausio 15 diena nėra nei Mažosios, nei Didžiosios, bet visos Lietuvos diena. Klaipėdos krašto didžiuma buvo lietuviai ir gal net lietuviškesni nei Didžiosios Lietuvos. Nesvarbu, kad daugelis tų lietuvių buvo lyg letargijos apimti. Ateitis juos būtų prikėlusi. Tačiau jie patys nebūtų galėję sukilti – tam nebuvo sąlygų…
Ir Klaipėdoje būta drąsių bei energingų vyrų, trokštančių Lietuvos sujungimo. Priešakyje tų vyrų buvo Erdmonas Simonaitis. Jis vadovavosi patriotizmu, – ne kuo kitu.
Aš buvau pasiųstas į Klaipėdą pasimatyti su Erdmonu Simonaičiu išsiaiškinti, ar galima ir kaip tą sujungimą įvykdyti. Erdmonas pasitiko mane su visu pasitikėjimu, ištiestom rankom, kaip brolį. Dirbom drauge ranka rankon ir laimėjome. Galima sakyti, čia įvyko pirmas simboliškas susijungimas – klaipėdiškio su didlietuviu. Kaip brolis jis mane pasitiko, toks jis man yra ir šiandien. Jei Klaipėdos krašte nebūtų tokių tvirtų vyrų kaip Erdmonas Simonaitis, joks sukilimas Klaipėdos krašte nebūtų įmanomas.
Lenkiu galvą už žuvusius vardan Lietuvos susijungimo – jų buvo 12, ir mirusius vėliau.“
Man suteikta proga pristatyti savo knygą „Šimtas metų po vienu stogu“. Ji apie tuos, kurie norėjo Lietuvą suvienyti ir tai padarė, o atėjus į Klaipėdos kraštą Hitleriui, žuvo vėliau, kaip minėjo Jonas Budrys, – kalėjimuose ir konclageriuose.
Knygą išleido „Eglės“ leidykla. Jos vadovas Antanas Stanevičius knygą pakrikštijo ir pasirūpino nuotraukomis. Ją redagavo redaktorė Eglė Zalatoriūtė. Viršelyje dailininko Kosto Remeikos stela, kuri buvo pastatyta Skomantų piliakalnyje, Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susivienijimo penkmečio proga 1928 m.
Knygos leidybą moraliai ir materialiai palaikė Klaipėdos miesto savivaldybė, Mažosios Lietuvos fondas ir draugija Čikagoje, taip pat Drevernos bendruomenė, kurios nariai knygą ir perskaitė, o tai šiais laikais labai gražus reiškinys. Kai kurie sakė: „Aš knygų neskaitau ir nenoriu jų skaityti“, o kai perskaitė, prisipažino, kad skaitydami ir apsiverkė. Kodėl? Atsakymas labai paprastas: knyga yra liūdna, nes yra apie baisius laikus, pradedant 1939 m. ir baigiant 1953-iaisiais. O kas tuos laikus padaro baisius? Tik žmonės, kurie kartais elgiasi blogiau už žvėris. Jie bus prakeikti našlių ir našlaičių ir niekados neįžengs į dangaus karalystę, kurią reikėtų pradėti kurti jau čia, žemėje, bet šiai kūrybai reikia turėti proto ir išminties. Blogus laikus žmonės privalo nujausti lyg perkūniją: ji kažkur bilda, trankosi, bet ta perkūnija labai greitai gali ateiti ir pas mus.
Kas pasakojama knygoje? Tai knyga apie tuos baisius laikus ir žmones, gyvenusius tame laike. Jie kovojo už savo tautybės išlaikymą ir tėvynės vienybę bei laisvę.
Knyga pradedamo dailininko Adomo Brako ir Baltrio pareiškimais Klaipėdos kalėjimo koplyčioje, kad jie esantys tikri lietuviai – ne vokiečiai. Hitleris, tą pačią dieną 1939-ųjų kovo 22-ąją,
Nukelta į 11 p.
važiuodamas pro šalį Malkų gatve į teatro aikštę, žinoma, to negirdi. Knyga baigiama paskutiniais Adomo Brako laiškais, rašytais Sibire Barnaulo kalėjime. Ten jis ir mirė. Jo kapas nežinomas. Jo karštas prašymas grįžti į tėvynę tarybinės Lietuvos valdžios nebuvo išgirstas.
Skaitydami knygą, be Adomo Brako galėsite susipažinti su Martyno Jankaus ir jo šeimos likimu karo metais; Martyno Reisgio iš Jurgių kaimo – tai mūsų priekuliškės Anelės Dugnienės tėvas, kuris mirė Mautchauzeno konclageryje. Likimas dar skaudesnis.
Jei nežinote, susipažinsite, kas buvo plechavičiukai. O jie taipgi buvo savanoriai, kurie savo jaunomis gyvybėmis užsimokėjo už šventą norą ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Vienas penkiolikametis jaunuolis Nausėdų Antanukas nukentėjo kaip plechavičiukas, nors juo ir nebuvo. Jis drauge su plechavičiukais pateko į Štutchofo konclagerį. Už pabėgimą jam 1944 m. buvo paskelbta mirties bausmė, bet buvo pasigailėta už kaltės prisipažinimą. Kai grįžo į namus, užbaigė Tauragės gimnaziją, o įgijęs profesiją dirbo Klaipėdoje, sukūrė šeimą, susilaukė dukros ir sūnaus, kuriam buvo lemta tapti Lietuvos prezidentu.
Knygoje rasite ir apie didįjį 1944-ųjų potvynį, kuris tarsi devintoji banga išnešė Klaipėdos krašto gyventojus į Vokietiją – ne savo noru. Tai buvo priverstinė kelionė, atseit, Hitleriui rūpėjo Klaipėdos krašto žmonės, kurie buvo Vokietijos piliečiai. Putinui irgi rūpi. Jis rusų ieško Ukrainoje, bet jų yra visame pasaulyje. Kas laukia mūsų visų?
Iš mirties prikėliau ir Erdmoną Simonaitį, kuris iškentėjęs visas kančias Dachau konclageryje ir išlikęs gyvas susitiko su Vydūnu Dretmolde, kur abu buvo apsigyvenę. Klaipėdos Vytauto gimnazijos mokytojas Mikas Šlaža pateko į Sachsenhauzeno konclagerį ir išlikęs gyvas vėliau parašė knygą „Žvėrys žmogaus pavidalu“.
Galų gale, kai tauta ar gentis nukraujuoja, nyksta ir to gyvento arealo kalba bei tarmė. Jonas Užpurvis, daugelio kalbų žinovas, grįžęs su šeima iš Sibiro, sudūmoja atkurti saugiškių tarmę. O kaip tai padaryti? Pasirodo, kad dar yra gyvų, ta tarme kalbančių. Jis aplanko klaipėdiškius, grįžusius iš Vokietijos, Karaliaučiaus, Sibiro, ir kalbina juos. Jų tarmėje, be germanizmų ir slavizmų, yra ir vienas kitas kuršiškas ar prūsiškas žodis, bet daugiausia – lietuviškų, o viską bendrai paėmus išeina šišioniškių saugiškių tarmė, kurie šyšion gyveno, statė bažnyčias, tiesė vieškelius, sodino miškus, augino vaikus ir tyliai išėjo… Apie juos matėme labai jautrų režisieriaus Zubės monospektaklį „Šyšion“.
Būtų gražu, kad Mažosios ir Didžiosios Lietuvos suvienijimas būtų švenčiamas kasmet, kukliai prisimenant savanorių žygdarbį, diskusijų keliu įvertinant abiejų pusių indėlį ir vertinant tai, ką šiandien turime.
Labai gražu būtų, kad savanoriams, kurie žuvo prie Sendvario, būtų pastatytas bent paprastas lauko akmuo su užrašu: „Šioje vietoje 1923 m. sausio 15 d. žuvo septyniolikametis savanoris šaulys Kauno „Aušros“ gimnazijos gimnazistas Algirdas Jesaitis“. Jaunieji Klaipėdos rajono šauliai galėtų toje vietoje duoti priesaiką. Ir tai būtų graži tradicija. Žuvusiųjų prie Sendvario buvo daugiau. Gal Klaipėdos rajone atsiras ūkininkas, kuris paremtų meistro darbą, bet būtų gražu, kad šios idėjos įgyvendinimo imtųsi Klaipėdos rajono savivaldybė.