Černobyliečiai tebesapnuoja branduolinį pragarą

Apie 100 Klaipėdos rajono vyrų ne savo valia dalyvavo avarijos likvidavimo darbuose

Balandžio 26-ąją pasaulis minės 35-ąsias Černobylio atominės elektrinės (AE) avarijos metines. Lietuvos černobyliečiai dėl pandemijos tai prisimins tyliai. Katastrofa labiausiai palietė apie 7 tūkst. šalies vyrų, kurie buvo pašaukti likviduoti jos padarinius. Šie žmonės patyrė sunkius fizinius išbandymus, dvasines kančias, bet grįžę buvo pasmerkti lėtai mirčiai. Lietuvos judėjimo „Černobylis“ nariai stengėsi priminti apie savo likimą, apginti teisę į tinkamą medicininę, materialinę pagalbą, sveiką požiūrį į atliktą pareigą.

Apie 100 Klaipėdos rajono vyrų, kaip ir kiti černobyliečiai, ne savo valia dalyvavo atominės elektrinės avarijos likvidavimo darbuose. Dalis jau ilsisi amžinybėje, kiti varginami onkologinių, dvasinių ligų, kenčia nuo priklausomybių, kai kas emigravo. Likusieji gyvi sunkiai prakalbinami. Kalbėti apie Černobylį aktualu ir šiandien, kai Lietuvos pašonėje stūkso Astravo atominė elektrinė.

„Lietuvos judėjimo „Černobylis“ tikslas – padėti černobyliečių bendruomenės nariams apsirūpinti vaistais, gelbėti iš materialinių bėdų, tvarkyti dokumentus ir kita. Dėkoju rėmėjams UAB „Knitas“, „Vebringa“, Gargždų turgaus prekiautojams, rajono Savivaldybei ir kitiems“, – kalbėjo gargždiškė T. Maslauskienė, Lietuvos judėjimo „Černobylis“ tarybos narė.

Mobilizavo kaip į karą

1986 m. balandžio 26 d. 1 val. 23 min. 58 sek. sprogimų serija sugriovė Černobylio AE 4-ojo energijos bloko reaktorių. Tai didžiausia XX amžiaus atominės energetikos katastrofa. Žinią apie baisią avariją sovietų valdžia iš pradžių slėpė nuo pasaulio. Apie katastrofą oficialiai buvo pranešta tik gegužės 4 d.

Prieš 35 metus balandžio 26-ąją Lietuvoje buvo išskirtinai saulėta ir šilta. Pajūryje – taip pat pavasariškai gražu.Vaikai ėjo į darželius, mokyklas, žaidė kiemuose, suaugusieji dirbo laukuose, objektuose, kiti gražiu oru mėgavosi paplūdimiuose, deginosi saulėje. Ir niekas nenujautė, kad padange keliavo radioaktyvių dulkių debesis. Spindulinės ligos išryškėjo po keliolikos metų.

Gaisrą Černobylio atominėje elektrinėje gesino kariškiai ir priverstina tvarka pašaukti civiliai. Tam prireikė savaitės, o vėliau buvo laidojami reaktoriaus likučiai.

Likviduoti Černobylio AE avarijos padarinių iš Lietuvos buvo pašaukta apie 7 tūkst. vyrų, iš Klaipėdos rajono – apie 100. Į branduolinį „pragarą“ siuntė sveikiausius 20–40 metų vyrus. Vienus kvietė į karinį komisariatą, o kitus siuntė darbams per Statybos ministeriją. Buvo mobilizuoti kaip į karą, be teisės atsisakyti: už šį atsisakymą, kaip ir atsisakymą nuo karinės tarnybos, grėsė 2–5 metai nelaisvės.

Būta sėkmingų bandymų išsisukti: vienus artimieji sugebėjo paguldyti į psichiatrijos ligoninę, kiti klastojo medicininius tyrimus.

Siekė ištrinti iš atminties

Gargždiškiui Ričardui (vardas pakeistas), 1987 m. daugiau nei mėnesį dirbusiam Černobylio AE teritorijoje, nemalonūs jausmai atgijo žiūrint serialą „Černobylis“. „Aš mačiau tuščias gatves, tą nykumą, valkataujančius šunis, kates, besikapstančias vištas, kurias alkani valymo darbus atlikę vyrai gaudė ir kepė“, – „Bangos“ korespondentei pasakojo Ričardas.

Autokranininku melioracijos statybos įmonėje dirbusį 28 metų vyrą išvežė per karinį komisariatą. Jis turėjo šeimą, augino dukrą.

„Elektrinės teritoriją valėme nuo sandėliuojamų medžiagų, automobilių, vagonų, dalį jų palaidojome čia pat, žemėje, kitus kažkur ištempė. Krovinys su šiferiu atsidūrė netoli Lietuvos. Kraupių vaizdų teko matyti: patraukę vagoną, po juo radome ugniagesio kūną, – dėstė Ričardas. – Aš dirbau 8 valandas per dieną, o krovinių prikabinėtojai – 40 minučių. Žinojome, kada išmeta naują radioaktyviąją dozę, bet vienintelė apsaugos priemonė – medicininė kaukė, panaši į tą, kurią dėvime per pandemiją. Gyvenome mokykloje už 8 kilometrų, nors važiuodavome aplinkui 30 km. Po darbo reikėjo nuplauti techniką, tai grįždavome paskutinieji, ir vandens nusiprausti nebebūdavo, tinkamų apatinių drabužių, kuriuos privalėjome keistis kasdien, irgi neberasdavome. Maistas neapsakomas – per 36 paras netekau 22 kilogramų. Kankino nuolatinis galvos skausmas.“

Ričardas uždirbo apie 1 500 rublių – tiek per metus gaudavo inžinierius. Tačiau pinigų teko laukti keturias paras, miegoti ant grindų. „Niekam mes nerūpėjom, – sakė vyras. – Bet mums buvo nurodyta grįžus niekam nepasakoti apie tai, ką matėme Černobylyje. Tačiau ir nesinori apie tai kalbėti.“

Tą trumpą gyvenimo atkarpą Ričardas siekė ištrinti iš atminties. Grįžęs namo ilgai sapnavo Černobylio vaizdus. Jis neįsijungė į černobyliečių bendruomenę. „Kartą dalyvavau černobyliečių susitikime Klaipėdoje. Išgirdau, kad mirė vienas, kitas, trečio gyvybė kabo ant plauko, o kiek sergančių. Nebenorėjau tų susitikimų ir prisiminimų, atsisakiau černobyliečio pažymėjimo“, – atskleidė pašnekovas. Jis save laiko laimės vaiku – sveikas, susilaukė sveiko sūnaus, džiaugiasi anūkais.

Likvidatorius persekiojo ligos

Gargždiškė Teresė Maslauskienė, Lietuvos judėjimo „Černobylis“ tarybos narė, Klaipėdos rajono komiteto vadovės pareigas perėmė prieš keliolika metų, dar esant gyvam vyrui, Černobylio avarijos padarinių likvidatoriui. Vasarą bus 9 metai, kai su juo atsisveikino amžinai. Iki šiol prisimena skausmingas Antano palydėtuves į branduolinį pragarą.

„Buvo praėjusios 5 dienos po mamos mirties, kai pašaukė vyrą – 1988 m. birželio 17 d. Maldavau karininką, kad neimtų – nepadėjo. Jis – inžinierius, vadovavo likvidatorių komandai, kuri laidojo radiacijos apšvitintą techniką. Likau namuose su mažu sūnumi, – liūdnais prisiminimais dalijosi T. Maslauskienė. – Vyras gavo didžiulę radiacijos dozę ir buvo išvežtas į Lvovo ligoninę, bet ilgai negydė, atseit nieko baisaus. Grąžino į avarijos zoną, bet už 30 kilometrų nuo Černobylio.“

Po trijų mėnesių namo grįžusio vyro žmona nebepažino: sulysęs, suvargęs, iškankintas, be vešlių plaukų, tarsi B. Sruogos knygos „Dievų miškas“ personažas. Pasak pašnekovės, jis visiškai pasikeitė – naktimis kankindavo košmarai, tapo apatiškas, niekur nebenorėjo eiti, užsidarė savyje. Antanas susirgo kvėpavimo takų sistemos ligomis, jam nustatė neįgalumą.

Ir kitus černobyliečius persekiojo ligos, psichikos sutrikimai, be to, materialiniai sunkumai, pinigų stygius vaistams įsigyti, trūko tinkamo medikų bendravimo. Visų, kas prisilietė prie Černobylio, gyvenimas pasikeitė, bet tai mažai rūpėjo šalies valdantiesiems. Černobyliečiai niekada nepamirš vieno nepriklausomos Lietuvos aukšto pareigūno žodžių: „Mes jūsų į Černobylį nesiuntėme.“

„Lietuvos judėjimo „Černobylis“ tikslas – padėti černobyliečių bendruomenės nariams apsirūpinti vaistais, gelbėti iš materialinių bėdų, tvarkyti dokumentus ir kita, – atskleidė T. Maslauskienė. – Dėkoju rėmėjams UAB „Knitas“, „Vebringa“, Gargždų turgaus prekiautojams, rajono Savivaldybei ir kitiems.“

Realybė baisesnė nei filme

Keliolika metų su černobyliečiais bendraujanti T. Maslauskienė pasakojo, kad šie vyrai bijojo pasisakyti darbdaviui, jog atliko darbus radioaktyviai užterštoje Černobylio zonoje, nes galėjo nepriimti dėl galimų dažnų fizinių ar dvasinių negalavimų.

Anot pašnekovės, filmas „Černobylis“ – meninė kūryba, o realybė buvo kur kas baisesnė.

Pasak T. Maslauskienės, rajono černobyliečių bendruomenėje buvo 99 nariai, bet dabar gyvų likę nedaug. Mirė nuo sunkių, daugiausia onkologinių ligų, kai kas išėjo savo valia, atsidūrė alkoholizmo liūne.

„Antai Priekulės seniūnijoje bene iš dešimties černobyliečių neliko nė vieno, – apgailestavo pašnekovė. – Gyvieji nenori kalbėti apie šį baisų gyvenimo tarpsnį, nes vėl atgyja sukrečiantys vaizdai, jie daugiau pasakoja apie savo sveikatą“, – atskleidė T. Maslauskienė.

Iki karantino rajono černobyliečių šeimos rinkdavos į renginius, vykdavo į iškylas. Kasmet minėjo Černobylio AE katastrofos metines aplankydami mirusių likimo brolių kapus. „Šiemet susirinkti negalime. Taip pat ir judėjimo „Černobylis“ komiteto nariai negalėsime susitikti Panevėžyje“, – sakė T. Maslauskienė.

• Sprogimas, nugriaudėjęs 1986 m. balandžio 26 d. per nesėkmingai susiklosčiusį reaktoriaus bandymą, į atmosferą išmetė didžiulį kiekį radioaktyvių teršalų, kurie pasklido didelėje Europos dalyje. Daugiausia nukentėjo Baltarusija, Ukraina ir Rusija. Apie 30 tada dirbusių žmonių, likvidatorių, žuvo vietoje arba per kelias savaites mirė nuo spindulinės ligos. Galutinis šios tragedijos aukų skaičius nežinomas, nes sovietų valdžia labai stengėsi viską nuslėpti.
• Černobylis neteko savo, kaip Ukrainos geografinio termino, prasmės. Jis tapo skausmo, nevilties, kančios ir baimės, suluošintų gyvenimų ir mirties simboliu. Virto mirusių miestų, apleistų kaimų, suluošintų gyvenimų ir mirties sinonimu.
• Tai viena didžiausių technogeninių katastrofų žmonijos istorijoje, jos padariniai juntami iki šiol.

  Likviduojant katastrofos padarinius dalyvavo apie 7 tūkst. Lietuvos gyventojų. Vyrai buvo išvežti į radioaktyviai užterštą zoną atlikti įvairius valymo darbus. Darbo saugos priemonių buvo labai mažai. Kai kuriais atvejais dėl prastai organizuojamų darbų likvidatorių buvimas radiacija užterštoje zonoje buvo beprasmis. Dėl tokios patirties likvidatoriai pripažįstami nukentėjusiais nuo sovietinės okupacijos.

  Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros mokslininkų, atlikusių tyrimą ir išanalizavusių likvidatorių patirtį, teigimu, jie vis dar išgyvena ten patirtos psichologinės traumos padarinius. Nerimas dėl radiacijos poveikio sveikatai, sunkūs prisiminimai, padidėjęs jautrumas, nuoskaudos jausmas ir nuolatinis bandymas išlikti tvirtu žmogumi – tokia yra dalies likvidatorių kasdienybė.

  Šiuo metu gyvų černobyliečių – apie pusė. Žuvusiųjų atminimas Vilniaus Sapiegų parke įamžintas paminklu „Černobylio motina“.

• 1990 m. įsteigta asociacija Lietuvos judėjimas „Černobylis“ – nepriklausoma, nepolitinė, pelno nesiekianti, savarankiškumo pagrindu veikianti organizacija, vienijanti asmenis, nukentėjusius nuo Černobylio avarijos. Jos tikslai – suburti bendriją žmonių, besirūpinančių ekologinėmis, socialinėmis, medicininėmis, politinėmis ir kitomis pasekmėmis branduolinės industrijos objektuose; ginti asmenų, patyrusių Černobylio katastrofos padarinių ir kitų branduolinių objektų poveikį ir jų palikuonių interesus bei kaupti ir sisteminti duomenis apie juos; padėti nuo branduolinės industrijos objektų jonizuojančio spinduliavimo nukentėjusiems žmonėms, užtikrinant jų socialinę bei medicininę reabilitaciją ir kt.

  Apie savo problemas, aktualijas černobyliečiai pasakoja laikraštyje „Černobylietis“, feisbuko paskyroje „Černobylio dienoraštis“.

Virginija LAPIENĖ

Vilijos BUTKUVIENĖS nuotr.