Didžiausias palikimas – išsaugotas Klaipėdos krašto savitumas
Priekulės kultūros centre praėjusį šeštadienį vykusiame iškilmingame renginyje, skirtame Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, docentė Silva Pocytė pateikė trumpas įžvalgas apie krašto savitumo išsaugojimo svarbą ir pakvietė savo pranešimus skaityti du garbingus pranešėjus: priekuliškę rašytoją, pedagogę, Gargždų miesto garbės pilietę Editą Barauskienę, kurios pasisakymą šiandien spausdiname, bei žymų Lietuvos knygotyrininką, bibliofilą, edukologą, profesorių Domą Kauną. Mokslininkas, Mažosios Lietuvos tyrinėtojas taip pat pažadėjo savo straipsnį „Bangos“ redakcijai, kurį spausdinsime vėliau. Renginyje jis skaitė pranešimą „Ar Klaipėdos kraštas buvo prijungtas, ar suvienytas su Lietuvos Respublika? Lemtingi 1923-iųjų metų sausio dienos įvykiai“.
„Renginyje Klaipėdos rajono savivaldybei ir 11 seniūnijų įteiktos Mažosios Lietuvos vėliavos. Toks pagerbimas parodo Klaipėdos rajono išskirtinumą: šioje teritorijoje sujungiame du regionus. Tai yra Mažąją Lietuvą arba Klaipėdos kraštą ir Žemaitiją. Istorija neprasidėjo prieš šimtą metų. Tiek Lietuva, tiek Mažoji Lietuva parubežiuje gyveno ir sugyveno iki tol. Istorija susiklostė taip, kad tik nuo 1923-iųjų metų Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos valstybės dalimi“, – kalbėjo istorikė, humanitarinių mokslų daktarė S. Pocytė. Ji akcentavo, kad tas šimtmetis nebuvo paprastas: tik 16 metų kraštas autonomijos pagrindais priklausė Lietuvos valstybei. Trumpas laikotarpis buvo politiškai sudėtingas. 1939 m. dominuojant hitlerinei Vokietijai Klaipėdos kraštas pateko į Vokietijos sudėtį. 1944 m. spalio mėnesį didžioji krašto dalis kaip ir Rytų turėjo pasitraukti iš savo gimtinės ieškodami saugaus prieglobsčio nuo Raudonosios armijos.
„Kai prasidėjo sovietinė okupacija, kraštas jau buvo ištuštėjęs. Klaipėdos krašte ir mūsų rajone dar yra išlikę gyventojų, kurie yra šakniniai. Čia gyveno dar jų protėviai, bet tokių žmonių, žinoma, likę labai nedaug. Ta istorija, kurią kraštas išgyveno po 1945-ųjų, kai čia apsigyventi suvažiavo žmonės iš visos Lietuvos, yra nepaprasta. Šis kraštas suvalkiečiams, dzūkams, aukštaičiams, žemaičiams tapo savas. Paradoksas, kad, nepaisant sovietinių negandų, kai atsikūrė Lietuvos Nepriklausomybė, būtent mūsų krašto gyventojai labiausiai pajautė Klaipėdos krašto istorijos savitumą. Mažosios Lietuvos regionas kaip penktasis Lietuvos regionas buvo išskirtas tik 2011 m. Mūsų krašto istorijos savitumas per 700 metų yra kitoks, išsiskiriantis kultūrine, religine, socialine, politine aplinka, veikta vokiškos-prūsiškos istorijos. Lietuvoje buvo kitokia religinė, kultūrinė aplinka“, – atkreipė dėmesį dr. S. Pocytė. Ji nuoširdžiai padėkojo visiems žmonėms, kurie Klaipėdos kraštą priima kaip savo. Darniai sugyvena atsinešę įvairių patirčių, bet čia įleidę savo šaknis puoselėja ilgametes tradicijas, supranta šio krašto istorijos, kultūros, konfesinio paveldo svarbą.
Renginio moderatorė, istorikė S. Pocytė informavo, kad vasario 2 d. bus pristatytas Klaipėdos universiteto parengtas kelių šimtų puslapių šaltinių rinkinys „1923-ieji. Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos: dalyviai ir jų liudijimai“.
„Šalia 2023 m. sausio 15-osios yra ir dar viena svarbi data, kurią mes pamirštame akcentuoti. 1923 m. vasario 16 d. Ambasadorių konferencija paskelbė šalių, laimėjusių I pasauliniame kare, ir Lietuvos susitarimą, kuriuo Klaipėdos kraštas buvo perduotas Lietuvai. 1924 m. Paryžiuje buvo pasirašyta Klaipėdos konvencija, Klaipėdos kraštas oficialiai tapo Lietuvos Respublikos autonomine dalimi. Tas pripažinimas yra labai svarbus argumentas, kai bandoma interpretuoti įvairias pretenzijas, pavyzdžiui, Vokietijos dėl Klaipėdos krašto susigrąžinimo. Vokietija 1928 m. sausio 29 d. sienos sutartimi tarp Lietuvos ir Vokietijos pripažino Klaipėdos kraštą Lietuvos valstybės dalimi. Minėtos datos svarbios ir dabartiniame agresorės Rusijos sukelto karo Ukrainoje kontekste. Viešojoje erdvėje kartais girdime įvairių palyginimų tarp Klaipėdos krašto prijungimo situacijos ir to, kas įvyko Kryme 2014 m. Drąsiai galime sakyti, kad nėra absoliučiai jokios paralelės. Negalima lyginti šių įvykių būtent dėl minėto pripažinimo tarptautiniu lygiu ir sutarties su pačia Vokietija – viskas buvo išspręsta teisiškai. Tad pagrindo jokiems palyginimams nėra“, – akcentavo istorikė, dr. S. Pocytė.
Parengė
Vilija BUTKUVIENĖ
Andriaus JOKUBAIČIO nuotr.
