Dreverniškė renginių organizatorė jaučia bendruomenės ritmą
Drevernos kultūros namuose 35 metus dirbanti renginių organizatorė Virgina Asnauskienė tvirtino, jog laimingas žmogus tas, kuris kasdien randa kuo nustebti. Dainininkės, pasakorės talentu apdovanota dreverniškė stengiasi vis kažką naujo pasiūlyti ir savo bendruomenei. „Kaimo žmogus ne visada žino, ko norėtų ir kokios galimybės, todėl reikia siūlyti“, – įsitikinusi ji.
Gyvenimas yra gražus, kai darbas – gyvenimo būdas“, – šypsojosi V. Asnauskienė.
Garsina savo kraštą
Užaugusi Venckų kaime, Klaipėdos rajone, Virgina nuo mažens girdėjo šišioniškių šnektą, įsiminė nemažai žodžių. Ir vėliau nesunkiai ją išmoko. Gyvendama istoriniame Mažosios Lietuvos regione ji gaivina mirštančią tarmę ne tik bendruomenių renginiuose kalbėdama šišioniškai, bet ir radijo, televizijos laidose. Neseniai V. Asnauskienė su Sigučiu Jačėnu parengė dvi laidas „Pajūrėliais pamarėliais“. „Improvizuotame pokalbyje kalbėjome apie Dreverną, pandemiją, skiepus. Intarpuose skambėjo Drevernos kultūros namų folkloro grupės „Žvejytės“ dainos“, – atskleidė pašnekovė. Smagu, kad jos vadovaujamas dainininkes išgirdo visa Lietuva.
Ankstesnėje televizijos laidoje „Po baltų Lietuvą“ V. Asnauskienė šišioniškai pasakojo Drevernos legendą apie milžiną, supylusį kalną kaime, susitikimuose su turistais pateikia kitokią versiją – šis gyventojos prašymu tiesė kelią per Kuršių marias, nes laivą pasistatyti buvo brangu. „Štai kodėl tokios seklios marios dabar“, – šypsojosi pasakorė.
Ji prisiminė, kaip Atgimimo priešaušriu Drevernos folkloro ansamblį prikalbino dainuoti ir šišioniškių, ne tik žemaičių, dainas.
Svarbus ryšys su žmonėmis
V. Asnauskienė nuo vaikystės domėjosi ir kaupė liaudies dainų dainynus, bet dar nenujautė, kad dainavimas – jos pašaukimas. Žinojo, kad bus mokytoja, bet netikėtai svajonė pasikeitė. Pirmojo respublikinio Dainų dainelės konkurso laureatę Virginą pastebėjo tuometės konservatorijos dėstytojas, kuris pakvietė studijuoti solinį dainavimą. Tačiau moksleivė iš kaimo, be muzikinio pasiruošimo, įstojo į parengiamuosius kursus. Dvejus metus nuoširdžiai dirbo su žinoma operos soliste, bet įstoti nepasisekė. Pakvietė dainuoti tuomet žinomo folkloro teatro vadovas P. Mataitis, bet Virgina nepasiliko sostinėje. Įgijusi solinio dainavimo pagrindus, ji įstojo į Klaipėdos Stasio Šimkaus muzikos mokyklą ir dirbo kultūros darbuotoja.
„Pirmasis susitikimas su kaimo kultūra – Lankupiuose. Buvau 21-erių metų. Į kultūros namuose rengiamus šokius susirinkus dviejų kaimų bernams prasidėdavo muštynes. Reikėjo išmokti susikalbėti, – dalijosi prisiminimais pašnekovė. – Prisijaukinau Lankupių žmones, daug gerumo patyriau iš paprastų moterų. Kultūros darbuotojui kaime labai svarbus ryšys su žmonėmis. Ir šiame rajono užkampyje pavyko gražių dalykų padaryti – suburti moterų, folkloro ansamblius, pastatyti spektaklių.“
Kultūra – nuo rūbinės
Prieš 35 metus atsikrausčiusi į Dreverną V. Asnauskienė verkė ne tik dėl būsto, kuriame žiemą sienos apšerkšnodavo. „Kultūros namai apleisti – išdaužytos sienos, net drabužių nebuvo kur pasikabinti. Taigi pradėjau nuo rūbinės, – šypsodamasi prisiminė pašnekovė. – Tačiau entuziazmo dirbti kultūros darbą nepraradau. Vartau senus scenarijus, nuotraukas – viską dariau, bet laikas keičiasi, ir to nebekartosi. Pirmasis rimtas darbas – agitbrigada, vėliau vaikų ir suaugusiųjų folkloro ansambliai. Organizavau liaudiškas šventes – ganiavos palydas su apeigomis. Man didžiausias įvertinimas – vienos šišioniškės žodžiai: jeigu ne tu, Drevernoje nieko nebūtų.“
Per tuos dešimtmečius keitėsi kultūra, bet V. Asnauskienė neskirsto jos į aukštąją ir žemąją. „Žmogus ne visada žino, ko nori, taip pat ir galimybių. Aš atsakau už savo bendruomenės skonį, kurį intuityviai jaučiu. Nieko sunkaus žmonės nenori, bet gerai apgalvojusi stengiuosi daug ką pasiūlyti. Vienais metais prieš Vėlines atvyko Klaipėdos kamerinis orkestras. Ką daryti, kad žiūrovai nenuobodžiautų? Pasiūliau prisiminti savo išėjusius kaimynus, pažįstamus ir pertraukėlių metu apie juos papasakoti. Tuo renginiu stebėjosi net orkestro vadovas, – atskleidė V. Asnauskienė. – Reikia sugalvoti, kad renginyje būtų žaismės, smagumo. Padaryti ne pigiai, ne banaliai, nepaversti juokais, o kad žmogus šypsotųsi, jo sieloje liktų grožio, gėrio aidas.“
Per pandemiją nesant galimybės rinktis, ji pasiūlė dreverniškiams drauge saugiai kurti kalėdinę, velykinę nuotaiką. Netrukus pakvies į simbolinį pavasarinį darželį – renginį mamoms.
V. Asnauskienė per karantiną mokėsi kankliuoti – anot jos, kultūros darbuotojas turi ieškoti kažko naujo, kad liktų jaunatviškas, įdomus.
Virginija LAPIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
Gyvenimas yra gražus, kai darbas – gyvenimo būdas“, – šypsojosi V. Asnauskienė.
