Drevernos kultūros namuose – materijos ir dvasios vienovė
Drevernos kultūros namuose vyko kūrybinių dirbtuvių virtinė. Vasario mėnesį buvo dirbinamos Užgavėnių kaukės, na, o bene daugiausia susidomėjimo ir net svečių iš aplinkinių rajonų sulaukė tautodailininkės Dalios Lengvinaitės šiaudinių sodų dirbtuvėlės.
Gamino kalvis iš Dituvos
Pasak Drevernos kultūros namų direktorės Virginos Asnauskienės, kaukės buvo gamintos išties įmantrios, nes joms trafaretus pagamino kalvis iš Dituvos Dainius Šarkus. Kūrybinėse dirbtuvėse susirinkę vaikai dirbo ir po vieną, ir grupėmis, pavyko sukurti tikrai baisiai gražius tradicinius Užgavėnių persirengimo personažus. Na, o penktadienio vakarą Drevernos kultūros namuose buvo auginami šiaudiniai sodai. Pasak V. Asnauskienės, tautodailininkės D. Lengvinaitės kūrybiniai užsiėmimai patraukė dar nuo praėjusių metų gruodžio, kai edukacija apie šiaudinius Kalėdų papuošimus sulaukė didžiulio susidomėjimo, tad kūrybinis bendravimas buvo tęsiamas. Kūrybinėse dirbtuvėse vyravo kruopštus darbas, raminanti kūrybinė nuotaika. Šiaudiniai sodai – liaudies kultūros dalis. Kaip sako liaudies kultūros tyrinėtojai, soduose susipina materijos ir dvasios derinys. Šiaudiniai sodai turi ir daugiau simbolinių reikšmių. Nuo seno žinoma, kad sodai buvo labai svarbi mūsų tautos identiteto dalis. Sodo pynimui naudojami rugių, javų, kviečių šiaudeliai yra veriami ant siūlo sudarant trikampius ir kvadratus. Šios geometrinės formos pasirinktos neatsitiktinai. Pasak Dalios, senosiose kultūrose trikampiai simbolizuodavo dvasią, o kvadratai – materiją. Jų abiejų dermė ir sudaro sodą.
UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo sąraše
Kaip sako D. Lengvinaitė, šiandien Lietuva išgyvena sodų rišimo tradicijos renesansą. Beveik išnykusi tradicija iš naujo atrandama: kasmet auga sodų rišėjų skaičius, tradicija žavisi lietuviai ir užsieniečiai, suaugusieji ir vaikai. Sodų rišėja akcentuoja, kad Žemaitijoje vyravo storo šiaudo, mažai puošti sodai, o štai dzūkai ar aukštaičiai juos gamindavo kruopščiau, neretai puošdavo saldainių popieriukais ar plunksnelėmis. Soduose atsispindi ir etnografinių regionų žmonių charakteris, jų būdas. Klaipėdos rajono sodų rišėja D. Lengvinaitė 2022 metais yra apdovanota Klaipėdos rajono savivaldybės įsteigta tautodailininko Vytauto Majoro vardo premija už kūrybiškumą, meistriškumą, tęsiamas senųjų amatų tradicijas. Ji kartu su savo bendražygėmis, šiaudinių sodų motinėle tituluojama Marija Liuigiene ir kitomis rajono pynėjomis, yra nemažai nuveikusios, kad unikalūs šiaudiniai sodai atsidurtų UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo sąraše. 2022 m. Kultūros ministerija pateikė šiaudinių sodų tradicijos Lietuvoje nominacinę paraišką UNESCO Reprezentatyviajam žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašui, 2023 m. pabaigoje tikimasi palankaus sprendimo dėl įtraukimo į sąrašą, šiuo metu laukiama atsakymo. „Dirbamas didelis darbas, apkeliauta kone visa Lietuva, rinkta medžiaga apie sodus, jų pynėjas, išlikusius autentiškus kūrinius“, – kalbėjo D. Lengvinaitė.
Nuostabi harmonija
Edukatorė, pedagogė D. Lengvinaitė geba kurti ne tik šiaudinius sodus, ji domisi senosiomis Klaipėdos krašto tradicijomis, kuria Klaipėdos kraštui būdingas rankines su karoliukais, riešines, na, o didžiausia jos aistra – šiaudiniai sodai. Su pynimu ji susipažino dalyvaudama Dovilų etninės kultūros centro, kolektyvo „Lažupis“ veikloje, kai koncertuose, kelionėse tekdavo sutikti daugybę liaudies meno kūrėjų. Kaip pasakojo tautodailininkė, vos pamačiusi kuriamus šiaudinius sodus, net aiktelėjusi iš nuostabos – kosmosas, anuomet stebėjosi ji. Šiandien kosmosas paklūsta Dalios rankoms, o dabar pati netgi augina linus ir rugius savo namuose, kad galėtų iš jų kurti nuostabius sodus.
Pasak menininkės, soduose užkoduotas universalus pasaulio modelis, visas mūsų gyvenimas. Pakabinti namuose jie puikiai atspindi šviesą, o virš kūdikio lopšio – ramina vaiką. Sodai nudžiūvusiam šiaudui suteikia gyvybę, prikeliama antram gyvenimui tai, kas negyva, o svarbiausia, kad šiaudiniai sodai skleidžia raminančią energetinę bangą, malonu po jais būti. O ir pats gamybos procesas raminantis, meditatyvus. Kuriant, veriant šiaudelius, visiškame susikaupime geriau susidėlioja ir mūsų mintys. Pasak menininkės, šiaudinis sodas nėra ilgalaikis kūrinys, sodai namuose paprastai būdavo metus, vėliau, Kalėdų apeigų metu, jie būdavo deginami, po metų rišami nauji. Dar mūsų senoliai pastebėjo, kad šiaudinis sodas yra harmoningas ir energetiškai stiprus dalykas. Jie būdavo dovanojami jaunavedžiams vestuvių proga kaip atspirties taško, naujos pradžios, harmonijos, ramybės simbolis. Kūrėjos į sudedamąsias sodo dalis įkomponuodavo tam tikrus mazgelius naujai pradžiai ar atsisakymui seno. Būtent dėl to labai daug autentiškų sodų neišliko.
Keliauja po Lietuvą
Dabar sodų kūrėjų gretos auga, susidomėjimas šia etninės kultūros sritimi yra, o Klaipėdos rajono meistrės kuriami sodai, jų parodos ir edukacijos keliauja po visą Lietuvą. Jie eksponuojami ligoninėse vaikams, sergantiems vėžiu, o pastaruoju metu jie – Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje. Paroda skirta ne eilinei progai, o vasario 15 dieną vykusiai Gargždų, kaip Lietuvių kalbos dienų sostinės, popietei paminėti. Tad sodais pasigėrėti gali ir gargždiškiai. Aktyviai sodų pynimo tradicijas populiarina Dovilų etninės kultūros centras ir Drevernos kultūros namai.
Dana LUKNIENĖ
